Mylimosios kraujo skonis (Dvikova).

Lėktuvas iš Birmingemo nusileido Karmėlavos oro uoste, tokiame mažame ir neišvaizdžiame, palyginus su tuo, iš kurio jis pakilo skrydžiui. Permetusi sunkų kelioninį krepšį per petį Austėja nusekė Arnui iš paskos. Neatsigręždamas atgal vyriškis atvykimo salėje brovėsi tarp keleivių, bandydamas įžvelgti minioje savo svainį. Kūčių dieną parskridę į Lietuvą žmonės džiaugsmingai sveikinosi su juos sutinkančiais artimaisiais. Krykštaujančių vaikų balsai dar labiau sustiprino aplink kunkuliuojančio chaoso įspūdį. Linksmai šypsodamasis Arnas ištiesė ranką jaunam vyriškiui.
    -Labas Rimvydai. - Priėjusi arčiau Austėja linktelėjo pasitinkančiajam.
    -Austėja, labukas! - perrėkdamas minios šurmulį šūktelėjo šis, tačiau, skirtingai nei daug kartu anksčiau, nepriėjo ir jos neapkabino.
    Atrodė, kad visas šis mažas giminių, artimųjų, draugų ir pažįstamų pasaulis, kurį prieš keletą metų išvykdami svetur jie paliko Lietuvoje, jau viską žino. Žino ir tai, jog tai yra įvykę negrįžtamai, kaip kad yra buvę su visomis iki tol Arno mylėtomis merginomis ir moterimis.
    Šis jausmas sustiprėjo dar labiau, kai jų atvykęs paimti automobilis pasuko plentu Vilniaus link. Priekyje susėdę vyrai juokaudami šnekėjosi tarpusavyje, visiškai nekreipdami jokio dėmesio į ant galinės sėdinės susigūžusią merginą. Atrodė, jog per patį transporto priemonės salono vidurį iškilo nematoma siena. Pasukusi galvą Austėja per langą pažvelgė į juoduojančius, iki šiol dar sniego nemačiusius, suartus žemės plotus, nykiai atrodančius, be lapų stovinčius medžius. Tai dar viena siena, kaip ir ta, kuri slypi už kitoje pusėje esančio lango bei to, kuris yra jai už nugaros, tarytum skaičiuojančio nuvažiuotus kelio kilometrus. Ji tapo „nematoma“ visiems tiems, kurie dar prieš pora mėnesių parskridus į Lietuvą kėlė kartu su ja taures prie vaišių stalo, kalbino ją ir visa savo laikysena šaukte šaukė, kad ji yra jų šeimos dalis. Juoda dykuma aplinkui, sukurta žiemos miegui pasiruošusios gamtos. Tokia pat juoda dykuma, tik sukurta mylimo, automobilio salono viduje, ten, kur ant galinės sėdynės gūžiasi užmirštas žmogus.
    Po valandos, pasukusi nuo autostrados į sodų bendrijos gilumą, mašina sustojo dviaukščio namo kieme. Išlipdama Austėja nevalingai pažvelgė į antro aukšto langus. Prieš išvažiuodama ji buvo juos išvaliusi ir išblizginusi. Už jų slypėjo jų „meilės lizdelis“, kuriame jie glausdavosi vienas prie kito, kai keletą kartų per metus parvykdavo į gimtinę.
    -Automobilis paruoštas. - rakindamas vedančias į viršų duris tarstelėjo Arnas ir per petį ranka parodė į kieme stovinčią kitą mašiną. - Techninė apžiūra atlikta. Mama draudimą mėnesiui pratęsė. Kuro įpylė. Iki namų tau turi užtekti. Kurią nors dieną susitiksime mieste ir aš jį iš tavęs paimsiu.
    -Žinau. Sakei jau keletą kartų. - Austėja pradėjo kilti laiptais jam iš paskos.
    -Padėsiu viską žemyn nunešti.
    -Nereikia. Bus tik keli krepšiai su rūbais ir smulkmenom. Jie nesunkūs. Indų juk neimsiu, pas savo mamą į namus nevešiu. Kam jie man.
    Įėjusi į antrame aukšte esantį butą Austėja greitai nusiavė batus ir eidama per kambarius pradėjo rankioti savo daiktus. Per daugiau kaip dvejus metus, praleistus kartu, kiekvienas iš jų šiuose namuose įgijo savo vietą, tapo neatskiriama interjero dalimi ir jai teko po keletą kartu peržvelgti viską iš eilės, kad prisimintų, kas yra jos, o kas ne. Kartu sugrįžo prisiminimai, ką ir kada ji čia atnešė ir kodėl pastatė ar padėjo būtent toje, o ne kitoje vietoje. Nors dabar tai jau buvo visiškai nesvarbu.
    -Patalynę imsi. - ramiu dalykišku balsu paklausė Arnas.
    -Ne. Tau paliksiu.
    -Tada aš einu žemyn, pas seserį. Nepyk, kad nekviečiu, bet šiandiena kūčių vakaras. Bus tik artimiausi. Vien tik šeima. Nieko svetimo.
    Užveriamos durys trinktelėjo ir Austėja liko viena. Giliai atsidususi ji prisėdo ant svetainėje stovinčios sofos krašto. Rankos ėmė drebėti, o ašaros užplūdo akis. Kada nors anksčiau ji niekada nebūtų galėjusi net pagalvoti, kad gali būti taip sunku rinkti savo daiktus. Prieš dvi savaites, vieną vakarą jiems sugrįžus po darbų į nuomojamą butą, be jokios priežasties Arnas staiga pareiškė, kad jokių vestuvių nebus, kad Austėja yra niekuo nekalta ir taip toliau, ir panašiai. Kaltas tik jis vienas, bet pas jį neliko jokių jausmų ir tarp jų viskas baigta. Išsikraustyti gyventi kitur jis turėjo tik sausio mėnesį, kai po švenčių laikotarpio grįš į Angliją. Bilietai kelionei pirmyn ir atgal buvo užsakyti iš anksto. Lėktuvo salone jie sėdėjo šalimais. Iki pat šios akimirkos faktiškai visą laisvą laiką jie vis dar buvo kartu. Tik kad nemiegojo vienoje lovoje. Valgė kartu, žadino vienas kitą rytais. Linkėjo ramios nakties vakare. Neišvengiamo išsiskyrimo suvokimas slegiančia našta merginą užgriuvo tik dabar, kai Arnas išeidamas uždarė duris, o ji liko viena kambaryje su prie jos kojų sudėtais pilnais krepšiais.
    Už lango sutemo. Iš pirmojo namo aukšto atsklido linksmi žmonių balsai. Arnas su šeima sėdosi prie kūčių stalo. Ilgiau likti susigūžusiai ant sofos krašto tamsiame bute nebebuvo jokios prasmės. Per kelis kartus Austėja savo nešulius nutempė laiptais žemyn ir viską sukrovė į bagažinę. Išgirdęs automobilio durelių trinktelėjimą Arnas pravėrė pirmojo aukšto duris ir priėjo artyn.
    Ištraukusi ranką iš striukės kišenės mergina ištiesė jam per visą kelionę ten slėptą žiedą.
    -Gali pasilikti sau. - ištarė vaikinas.
    -Ne. Aš jo vis tiek niekada nenešiosiu.
    Trumpam stojo nejauki tyla.
    -Na, tai kaip ir viskas. - Austėja prabilo pirma.
    -Viskas. Važiuok atsargiai. - imdamas žiedą ištarė Arnas. - Po kelių dienų tau paskambinsiu. Paimsiu mašiną.
    Automobiliui išsukus iš kiemo, jis ryžtingai uždarė duris ir sugrįžo prie vaišių stalo.
    Praėjus kiek daugiau nei ketvirčiui valandos suskambo Arno mobilusis telefonas. Nuėjęs į prieškambarį atsiliepti vaikinas staiga puolė autis batus ir vilktis striukę.
    -Kas nutiko? - nustebusi paklausė mama.
    -Austėja nuo kelio nuvažiavo! Netoli mūsų, leisdamasi nuo kalno! Mama, paimsiu tavo mašiną! - išpuldamas pro duris dar spėjo šūktelėti jis.
    Automobilis buvo priekiu įstrigęs tarp šlaite augančių dviejų storų medžių. Kol atvažiavo greitoji medicininė pagalba, Arnas bandė gaivinti, kaip jam atrodė, nebekvėpuojančią Austėją. Keletą kartų rankomis atlikęs širdį masažuojančius judesius, savo lūpomis prigludo prie jos burnos, stengdamasis jai į plaučius įpūsti oro. Sūrus jos kraujo skonis tarytum karšta ugnimi nutvilkė jo lūpas. Jis padėjo įkelti merginą į atvažiavusi medikų automobilį.
    -Jūs važiuojate su mumis?! - sušuko felčeris pro praviras galines duris.
    Arnas akimirką sudvejojo. Jis pažvelgė į tarp medžių apačioje sustojusį automobilį, svarstydamas ar nevertėtų likti prie jo ir bandyti jį ištraukti. Dar kartą atsisukęs pažiūrėjo į greitosios pagalbos automobilyje gulinčią Austėją. Praradimo jausmas nutvilkė jo širdį. Tai buvo pirmas kartas nuo jų pažinties dienos, kai jis pajuto, kad jos nėra šalia ir, kad jam jos trūksta. Arnas žengė medikų mašinos link.
    -Nesiseka jiems. - ant kelio stovinti kaimynė pasakė senyvam, iš netoliese esančio sodo namo atėjusiam vyriškiui. - Jo mama prieš keletą savaičių savo draugą metė. Taip gražiai keletą metų draugavo. Visiems atrodė, kad jau tikrai vestuvės bus. O dabar štai sūnui tokia nelaimė atsitiko.
    -Mano pažįstamas iš tų kraštų, kuriuose jų šeima prieš atvykdama į Vilnių gyveno. - pritardamas jai atsakė šis. - Tai pasakojo, kad aplinkiniuose kaimuose žmonės šnekėjo, jog seniai seniai, prieš daug amžių, jų šeimai į pieną žaltys prispjovė...



    - Mūsų valdovas, kunigaikštis Žygimantas Senasis, tegul Dievas jam suteikia ilgus metus stiprybės ir sveikatos, dar žiemą visų miestų ir miestelių vaitams, burmistrams ir tarėjams raštus išsiuntinėjo. - aukštai pakeltu balsu ir grūmodamas pirštu monotoniškai dėstė iš sakyklos kunigas. - Daugelis iš jūsų čia be vinčiaus žmonas veda, su jomis susidėję gyvena ir vaikų nekrikštija. Kai tik kas į galvą šauna, ar vyras, ar moteris būtų, meta vienas kitą. O tada jie svetimas ima ar jos už kitų teka jau su vinčiumi, jokių mūsų Šventosios bažnyčios įstatymų nesilaikydami, Dievo bausmės nebijodami.
    Vyrų pusėje, ant galinio bažnyčios suolo prisėdęs Vėjas žvilgtelėjo į prie moterų sėdinčią Mildą, ant rankų laikančią jų mažąją dukrelę Jorę. Mergaitė susikaupusi piršteliais grabinėjo mamos skaros kraštą ir viskas, kas vyko aplinkui, jai buvo visiškai nesvarbu.
    „-Tai ko dievų paprašei?“ - vaikinas prisiminė prieš trejetą metų dabar jau jo žmonos ištartus žodžius, kai einant nuo šventos maldų vietos ant tako jie atsidūrė vienas greta kito.
    „-Jei dabar pasakysiu, neišsipildys.“ - gudriai nusišypsojo Vėjas.
    Tada, atsiklaupęs prie Patrimpo akmens ir pridėjęs prie jo ranką, jis mintyse dievo paprašė, kad ji taptu jo žmona. Akmens lietaus vandeniu pasitrynė sau vokus, tikėdamas, kad galės pažvelgti į Mildos mintis, kai vieną dieną apie tai jos paklaus. Po pusmečio vaidila pakvietė jų mamas ir seneles kurstyti šeimos židinį. Paaukojo dievams druską, grūdus ir paprašė jų malonės, kad jie saugotų ir globotų jauną šeimą. Ugnimi pašventino jų žiedus, o rankas surišo austomis juostomis. Abiejų nukirptos plaukų sruogos atsidūrė aukure. Jų lūpos buvo pateptos medumi, o vaidilos ištarti žodžiai - „Kaip susijungė dvi garbanos, taip du gyvenimai susijungia į vieną“, -  suvedė juos atrodytų amžinai. Dar po metų jų mažąją dukrelę žynys tris kartus apnešė aplink ugnį, apšlakstė vandeniu ir apibėrė grūdais, suteikdamas jai Jorės vardą. Kaip dabar sako šventasis tėvas, taip ir gyveno jie iki šiol be vinčo ir vaiko nepakrikštiję. Tuo metu kunigas čia nebuvo paskirtas, o mediniai maldos namai jau eilę metų stovėjo užrakinti. Taip ir tekėjo jų gyvenimas senų dievų juos globojant, kol vieną dieną iš miesto vaitas naujo bažnyčios tarno neatvežė, dar ir žinančio vietos kalbą. Matyt iki sostinės šneka pasklido, kad čia aplinkui vis dar ąžuolynuose šventa ugnis kūrenama, o prie Patrimpo akmens padėtame, javų varpomis apipintame, dubenyje žaltys susirangęs gyvena.
    Po pamaldų prie šventoriaus vartų kunigas nutvėrė Vėją už parankės ir pasivedęs į šoną tyliai paklausė, - Tai gal jau apsisprendei?
    -Šventasis tėve, bet juk taip negalima, - išgąstingu balsu pradėjo atsikalbinėti vaikinas. - Perkūnas iš dangaus mane nutrenks. Kaimynai naktį atėję namus sudegins.
    -O tai gal geriau tave pas teisėją nuvesti? Ar tiesiai pas budelį?
    Prieš keletą dienų, vėlyvą popietę dievo tarnas jį užtiko ant šieno su kaimynų dukra besiglamonėjantį. Vaikinas išvaizdus. Net ir vedęs būdamas kaimo merginų žvilgsnius traukdavo, pats joms į akis žvelgdavo. O įstatymas visiems vienodas. Šventasis tėvas privalėjo tuojau pat pašaukti kaimynus ir abu pristatyti pilies teismui. Užtektų, kad dar du liudytojai priesaiką davę, patvirtintų matę juos taip darant, ir abu būtų nuteisti pakarti.
    -Pasikinkyk du arklius, į vežimą plūgą įkelk, dar stiprių virvių paimk. Aš žmones sušauksiu. Laukiu prie to jūsų dievo akmens. - linktelėjęs galva į tą pusę ištarė kunigas. - O tą kitą mergaitę, žmoną iš namų išvijęs, galėsi vesti. Bažnyčioje pats jūs vinčiavosiu. Tada jokio teismo galėsi nebebijoti.
    Vėjui neliko nieko kito, kaip tik paklusti. Kaimynų mergaitė jam labai patiko. Kai Mildą į žmonas ėmė, tą dar vaiku buvo. Per kelis metus tikra gražuole pasidarė. Galvą apsuko. Motinai jau pasakė, kad Mildą iš namų išvyti ketina. Įstatymas leidžia, jei santuoka bažnyčioje palaiminta nebuvo, nutraukti ją kada nori. Tik veną, savo visą kraitį, kurį į šeimą atsinešė, savo buvusiajai palikti turės.
    Padaręs viską kaip liepta, Vėjas vežimu privažiavo prie nedidelėje miško laukymėje stovinčio Patrimpo akmens.
    -Tai ne dievas. Mūsų tikrasis ir vienintelis dievas yra ten, aukštybėse. - ranka rodydamas į viršų susirinkusiems kaimo žmonėms šaukė kunigas.
    Aplinkiniai tylėdami stovėjo nudelbę akis į žemę. Naujam jų medinės bažnytėlės šeimininkui atvykus, jau po kelių dienų aukuro ugnį kurstęs senas vaidilą, sargybos lydimas, buvo išvežtas į pilį ir giliausiame požemyje pasodintas. Magistrato raštininkas šnekėjo, kad gyvas iš ten jau niekada neišeis. O iki numirštant budelis įkaitinta geležimi dar jam ir padus pasvilins. Pilies rūsyje draugiją šventikui palaikyti niekam noras nekilo.
    -Pereik su plūgu štai ten! - valdingu balsu paliepė kunigas ir ranka parodė į netoliese buvusius, nė kelių nesiekiančius retus krūmokšnius.
    Šalia stovintys žmonės ėmė negarsiai, dairydamiesi vieni į kitus, šnabždėtis.
    -Bet juk ten žalčių namai. - išsigandęs bandė paprieštarauti Vėjas.
    -Ark sakau, tau! - suriko vyras su sutana. - Arklių kanopomis traiškyk, vagas padaryk taip, kad nė vieno lizdo sveiko neliktų.
    Sunkiai atsidusęs Vėjas uždengė skudurais kiekvieno iš dviejų arklių akis. Baiminosi, kad jie nepasibaidytų, matydami besirangančius aplink jų kojas gyvius. Taip pasiruošęs, pavarė juos per krūmokšnius. Kad ir kaip stengėsi nežiūrėti žemyn, jis vis tiek regėjo naikinamuose lizduose užspeistus, aštrių plūgo ašmenų į dalis pjaustomus mažus bejėgius žalčiukus.
    -Matote! - jam pabaigus darbą garsiai sušuko kunigas. - Tų šliužų nebėra. O jūsų akmenyje besislepiantis dievas jo nenubaudė. Perkūnas iš giedro dangaus nenutrenkė. Todėl, kad jūsų įsivaizduojamo dievo nėra!
    -Kabink ant jo virves. - rankoje laikyta lazda nubloškęs šalin prie Patrimpo akmens gulėjusį, varpomis apipintą, dubenį su jame susirangiusiu žalčiu, paliepė šventasis tėvas.
    -Dabar versk jį arkliais į šoną! - kai Vėjas įvykdė jo reikalavimą, vėl suriko jis.
    Vaikinas pažvelgė į nuščiuvusią minią. Priekyje, laikydama dukrą ant rankų, stovėjo Milda ir žvelgė į jį pilnomis užuojautos akimis. Šią akimirką tai buvo vienintelis žmogus aplinkui, kuris jo nekaltino ir juo nesibjaurėjo. Vienintelė suprantanti, kaip dabar jam yra sunku. Nors ir žinojo, kad jau rytoj kartu su vaiku  bus išvaryta iš jų namų. Vėjo motina, kol jis kuitėsi prie arklių tvarte, tai jai pasakė.
    Norėdamas, kad viskas kuo greičiau baigtųsi, vyras sudavė arkliams rimbu. Tempiamas akmuo krustelėjo iš savo vietos, tačiau nenuvirto. Jis užsimojo dar kartą.
    -Vėjau, nedaryk to! - pasigirdo Mildos balsas.
    Padavusi dukrą šalia stovinčiai kaimynei, moteris puolė prie jo. Tuo metu akmuo pasidavė iš vietos. Arkliai staigiai metėsi pirmyn. Iena smogė priešais juos išbėgusiai Mildai į krūtinę ir nubloškė ją toli į šalį. Patrimpo akmuo nusirideno į kitą pusę, į šiek tiek žemiau esančius tankius krūmokšnius prie aikštelės krašto ir liko ten gulėti.
    -Milda! - pripuolęs ir bandydamas ją kelti, suriko Vėjas.
    Pamatęs, kad moteris bando kažką pasakyti, palinko prie jos arčiau. Žmonos kruvinos lūpos bučiniui susilietė su jo lūpomis ir savo burnoje jis pajuto sūrų jos kraujo skonį.
    -Dabar gali nemylėti. Leidžiu. - atitraukusi savo lūpas nuo jo lūpų dar spėjo ištarti Milda. Jos kvėpavimas liovėsi.

    Aplinkui smėlio dykuma. Tokia pati, kokia plyti už gretimai esančio miško. Smėlėtomis kopomis besiremianti į kitą, toli toli už jos esantį mišką, kuriame jis dar niekada nėra buvęs. Priėmęs su jauna žmona Švenčiausiąjį Sakramentą ir grįžęs iš bažnyčios, prie vaišių stalo taip mąstė liūdnas Vėjas. Vedybos iš reikalo. Kaip šnabždėjo piktos kaimynės, tuoj jaunosios pilvas iš po prijuostės toli į priekį kyšos.
    Prie ilgo, kieme pastatyto stalo svečių nebuvo gausu. Tik artimesni ar tolimesni jaunojo ir jaunosios giminės bei tėvai. Už Patrimpo akmens nuvertimą kaimynai naktį atėję namo nesudegino, bet ir jauno našlio vestuvėse nepasirodė. Sėdinčiųjų prie stalo balsai staiga pritilo. Vėjas pažvelgė kiemo vartų link.
    -Jei jau negalėjome austomis juostomis jų rankų bažnyčioje aprišti, tai bent pagal seną paprotį maistą ant stalo palaiminkime. - stumdama į priekį kažkur anksčiau matyta žmogų, tarė jaunosios senelė ir po to pridėjo. - Kol mūsų kunigas nemato.
    -Monininkas. Čia juk Monininkas. - pasigirdo tyliai tariami jaunojo motinos žodžiai. - Nebijok, aš ji tuoj laukan išvarysiu. Skanaus paviržio duosiu ir išvarysiu.
    -Mama, nereikia. - Vėjas ryžtingai pakilo nuo stalo ir žemai nusilenkė naujai atėjusiajam.
    Kai dar žmonės Patrimpą dievu pripažino, jam lenkėsi ir jo garbei gintarą smilkė, Monininku tą šaukdavo, kuris turėjo galią savo burtažodžiais žalčius sušaukti ir ženklais juos užkerėti. O po to jiems liepti ant stalo sustatytus valgius ir gėrimus palaiminti, kiekvieną iš jų paliečiant.
    -Aš Jūsų laukiau. - dar kartą žemai lenkdamasis ir kviesdamas prie stalo ištarė Vėjas.
    -Nebijai? - paklausė vyriškis.
    -Jau ne. Labai pavargau belaukdamas.
    -Juk žinai kas bus?
    -Žinau. Bausmė, kurios nusipelniau. Man ir mano vaikams. Gal net vaikų vaikams.
    Monininkas šyptelėjo ir priėjo prie stalo. Iki galo nesuprasdami kas vyksta, visi sėdėję pagarbiai pakilo ir šiek tiek atsitraukė. Praėjus kelioms akimirkoms tarp sustatytų valgių ir gėrimų ėmė rangytis žalčiai, liesdami visus iš jų iš eilės. Pats didžiausias, kaip pasirodė Vėjui, kad tai tas pats, kuris susisukęs budėdavo prie Patrimpo akmens, prišliaužė prie dubens su pienu ir panardino trumpam galvą į jį. Po to, kai jis nuvingiavo šalin, Vėjas sugriebė indą ir dideliais gurkšniais išgėrė visa, kas buvo jame. Ir tik dabar aplinkiniai suprato, kas įvyko.
    -Tai juk žaltys į pieną prispjovė. - suriko kažkas.
    Vėjas atbula ranka nusišluostė lūpas ir linktelėjęs nuėjo prie namo.
    Svečiai išsigandę žvalgėsi vienas į kitą. Visi žinojo, kad šeima, kuriai žaltys į pieną prispjovė, yra prakeikta už padaryta blogį ar nuodėmę ir turės kentėti per daugelį ateinančių kartų, kol jų nebus žalčio pasigailėta.
    Žalčio valia Vėjas, jo vaikai, jo vaikų vaikai ir jų vaikai taip ir gyvens ieškodami mylimo žmogaus, o pamilę ir trumpam pasidžiaugę kito artumu, bėgs šalin, savo jausmą praradę. Tai kartosis vėl ir vėl. Kol paliks gyventi su nemylimu.