Kai tavo balsas
pasigirsta laiptinėj -
jis sugula į mano ausų lovelius,
kaip bruknės
į samanų patalus -
minkštai ir saugiai.
Žinau, kad saugai,
atneši uogų
ir rudens
ant savo pirštų
pagalvėlių
aš išlaukus
šešioliktą pavasarį
atgimus
ir atmerkus akis
juokiuos iš širdies,
nes tu čia.
O kelias
toks apgaulingas -
jis nesibaigė,
jis dabar prasidėjo,
tu atvykai į mano uostą
be žemėlapio,
kai aš
pamečiau savąjį.
Susiradę
žvalgomės dviese
po sprogstančiais
pavasario
debesim
išbučiuoti
lietaus.
Kur toliau?