Vargo liūdesį taško poetas
ašarotos pakalnės kely –
kad tik būtų ne taip,
kad nors kiek įmantriau...
Bet gal verta ir man prisiminti,
kaip savigarbos pilnas, mažulis
laiptais tašytais kitų
įkopti į dangų bandžiau.
Sunkūs, oi sunkūs po kojomis laiptai tašyti kitų,
nes nebūna, kad ji, praeitis, nežinia kur prapuola.
Tavo žingsniais ji kalba,
tavimi išpažįsta tiesas,
tavimi poteriauja, dainuoja...
Nesivargink kankynėmis, mielas poete,
tegu būna esmė mumyse
neužmiršti anų,
kurie gal savęs atsiminti nespėja,
Žmogaus laiptus į dangų
vis aukščiau keldami.
Neįkainuojami žodžiai, įprasminę mintį: BŪTI ŽMOGUMI...
Ne veltui iaudies išmintis sako: Auksas ir pelenuose žiba, o spalvos tikros yra tiktai dvi: balta - tai sniegas žiemą ir juoda - tai žemė pavasarį...
Mes - planetos dalis, puošianti žemę visais metų laikais...
Būk drūtas, Raimondai.
tai, kas dabar yra, jau, matyt, į kraują įėjo, o kai kraujas pradeda šalti kažko geresnio gal neraikia laukti.
Tačiau va ir tokio savęs dar nesisarmatinu.
Nieko tokio, Pranai. Kaip jau minėjau, kai kurioms eilėms suprasti reikia laiko, patirties, išgyvenimų... Jūsų kūryboje visa tai randu. Ir ne šiaip nusviestą, bet kruopščiai nušlifuotą - be jokio destruktyvumo. Todėl dažniausias mano vertinimas 5, kaip ir šį kartą. Ačiū :)
wride, po tavo eiliumi (jeigu jį galima taip vadinti) neparašiau jokio vertinimo ir nerašysiu vien todėl, kad prieš mane buvo 5. parašyti Juozo. Šiandien Jį gerbiu labiau už tavo tavo poeziją. Gerbiu, kad būdamas Žmogumi, sutiko savo 77.
Pasveikink bent JĮ.
(eilėraščiu nereikia, nesuprasim)
O kiek yra tokių, kurie kopia aukštyn ne savo įdirbio ar talento vedini, o tik turi gerą užtarėją, užnugarį, kuris bando jį iškelti arba net ant savo pečių užsimetęs užtempia į viršų ?
O kokia gyli ir iškalbinga frazė:
tegu būna esmė mumyse
neužmiršti anų,
kurie gal savęs atsiminti nespėja,
Žmogaus laiptus į dangų
vis aukščiau keldami.