pasv...

Mes visi bijome savo baimių...
Nerimas siaučiant audrai,
Kartais slepiuosi savyje,
Kad nereiktų pasiteisinti.
Esi toks didelis,
bet gal, kai esi Kalnas -
esi atsakingas ne vien už save?
Pušis pakibusi ant skardžio briaunos
yra toks pats pienės pūkas, kaip ant pėdų rasa
Auksinį rytą. Kas dedasi tavo viduje,
kai riogsai dienų dienas ir vieną dieną,
tiesiog, atsisuki per greitai?
Drebuliukas, šiurpas iki patčios viršūnės.
Aš irgi sapnuoju košmarus.
Mėlini žmonės mėnulio šviesoje.
Todėl užsidarau, nestsimerkiu, prisišlieju prie skardžio...
kartais tiesa yra ta į, kurią negali pažvelgti.
Atsibundu visi jau mirę,  o aš vienintelis iš savo lysvės
augu prislėgtas akmens.
Didžiai mažas - nevedęs.