Tėkmė

Vis dar skauda,
kai viduriuos žarstekliais žarsto
nespėjusių pražysti rožių pelenus.
Kai prisimenu mėnulius
užgesusiais žiburiais
tavo vyzdžiuose supantis
panyrančius į žiotis,
man neperbrendamas.
Bet kaip pakvaišusi noriu
įveikti tėkmę,
už mus abu stipresnę.
Mano stemple nugarma
tavim apgirtęs oras,
kai jį prariju
kartu su vandeniu.