Godos gyvenimas 2 (ji ir mylėjo)

- Goda, einam, kiek tu ten gali žiūrėti?

Kaip gražu. Tokia širdis. Maža. Suspausta. Atrodo tuoj plyš, bet ji laikosi.

- Juk tai šlykštu, baik prašau, einam!!!

Net neprsimenu kaip tas muziejus vadinosi, bet atsimenu, kad ten pirmąkart pamačiau širdį, bet tai nebuvo tik širdis, tai buvo širdis įkišta į kažkokį tai sloiką. Man patiko. Turbūt todėl, kad tada mano širdis jautė tokia pat būseną. Aš tai vadinu “sloiko būsena” . Visada taip vadinu savo širdį, kai ji jaučiasi labai vieniša. Ilgai man ją teko taip vadinti.

- Kodėl nieko nemyli?  Manęs visada to klausdavo.
- Mano širdis “sloiko būsenoj”.

Daugiau net neklausinėdavo. Juk manęs niekada nebuvo įmanoma suprasti.

Namie auginau daug dulkių. Jos buvo mano naminės augintinės. Kai jas vis atrasdavau pati suprasdavau kokia dulkė esu.  Kai manęs paklausdavo ar turiu augintinių atsakymas visada būdavo teigiamas. Juk iš tiesų auginau dulkes.

Daugiau manęs net neklausinėdavo. Juk manęs niekada nebuvo įmanoma suprasti.

Įsimylėjau vorą. Kai manęs paklausdavo ar ką nors myliu atsakydavau, kad myliu. Kai paklausdavo ką, atsakydavau: “taip, myliu vorą”.

Daugiau manęs net neklausinėdavo. Juk manęs niekada nebuvo įmanoma suprasti.

Bet tada, kai švietė saulė, lyjo lietus, mirė voras, sudužo sloikas muziejuje, dulkės dingo, o aš verkiau - mano širdis išsilaisvino. Aš pamilau. Pamilau žmogų. Pirmąkart gyvenime pamilau žmogų. Norėjau grįžti į pradžią. Norėjau įsimylėti vorą, sugrąžinti širdžiai “sloiko būseną”, atgauti namų augintines. Bet man nepavyko. Mano širdis buvo laisva, o kartu ir tokia užimta. Norėjo dūžti, bet nedužo. Bent jau būtų susimaišiusi su šukėmis, o ne su meile.

Ji dužo susimaišydama su meile. Tada įsimylėjau drugelį.

Po kiek laiko suradau naujus namų augintinius, tai buvo rozetės. Tada vėl muziejuje atsirado sloikas, bet jau nebe širdies, manau tai buvo sloikas su kepenim.

Gyvenau toliau.


- Goda, baik rašyti ten visokias nesąmones. Geriau ateik padėk man virtuvėje.

Tuoj grįšiu. Minutėle. Dar nulėksiu pamaitinti rozetes. Tuojau.

Drugelis greitai dingo iš mano gyvenimo. Tada vėl įgijau “sloiko būseną”. Kartais man taip patikdavo ta būsena. Buvo gera.


Praėjo daug metų. Na taip, tikrai daug. Gal kokie keturi. Kai vėl pamilau. Pamilau savaržėlę, kuri  jau metų metus laukė mano meilės gulėdama ant mano stalo. Pasirodo aš biseksualė. Bet ne paskui, per kūčių naktį, man savaržėlė spėjo pasakyti, kad yra vyriškos kilmės savaržėlė.

Bet greitai jis lūžo. Kažkur padėjau, tada ant jo užmyniau. Na, jam buvo komos būsena. Bet jis nesugebėjo išsikapstyti. Ir vėl meilė dingo vakarų fronte.


Na daugiau nieko nebemylėjau. Iki šiandien.


  Gavau laišką.


“ Yra žmogus, kuris tave supranta. Taip, jau gali patikėti. Tikrai šiam pasaulyje atsirado ŽMOGUS, kuris tave supranta. Jis tavęs klausinėja visko ir nebūna tylos minučių. Niekada negalvoja, kad tavęs galėtų nesuprasti, nors ir žino kad tu keista, na “prie meno”. Bet vis tiek juk esi ir tu žmogus, todėl gi reikia  pagaliau pamilti žmogų. Tau jis labai svarbus, nes tu supranti, kad jis yra vienintelis žmogus, kuris tave priima tokią kokia tu esi ir supranta taip kaip daugiau niekas nesuprastų. Ir tu pirmąkart gyvenime nežinai koks tai jausmas. Ar tai meilė ar aistra, ar neapykanta? Tau paprasčiausiai viskas pasidarė per daug sudėtinga. Bet tu per daug nesigilina, priimi viską taip kaip yra. Nes bijai, kad viskas gali taip greitai pasibaigti, kad net nesuprasi ar išvis buvo viso to pradžia. Tada tu jo paklausei, o jis tavęs…”

Gavau šį laiška nuo  širdies ir printeris jį atspausdino. Niekaip neišsiaiškinu galo. Jis toks neaiškus. Kas ko paklausė?

- Goda ar nepamiršai, kad turi susitvarkyti kambarį?
-  Ne, mama nepamiršau. Jau tuoj, man liko tik kelios eilutės.
- Tik kelios eilutės. Nesuprantu išvis kam tu rašai. Kas čia per laiškas. Parodyk.

Na, bet ji  nepriėjo ir nepasižiūrėjo. Jai visai gi neįdomu.

Turiu baigti, nes man  viskas pradeda painiotis, kai pradedu šnekėti apie kažkokį gilesnį jausmą. Ai, gyventi vis dėlto kartais noriu.


Pamilau. Orą. Saulę. Žvaigždes. Dulkes. Vorą. Drugelį. Tave. Tave. Taip tikrai tave.


Turiu visa tai sudeginti. Privalau. Meilė turi būti deginama. Ne todėl, kad išnyktų, bet todėl, kad išliktų amžinai, dulkėse.









- Žiūrėk išspausdino net jos dienoraštį.    Rašo: “ši mergina tikrai neatrodė labai nusivylusi gyvenimu, ji mylėjo.”
- Aš nesuprantu, ko tie žurnalistai taip gilinasi į kažkokios merginos gyvenimą. Juk ji jau mirė. Jos nebėra.
- Pažiūrek ką dar rašo: “Šį įrašą ji rašė per kalkę, vieną  sudegino, o kitą paslėpė. Pelenus laikė sloike.”
Kaip norėčiau susipažinti su šia mergina. Kaip gaila, kad ji mirė. Tiksliau nusižudė. Bet turbūt jai užteko tų 18-os metų nugyventu čia.
- Tikriausiai todėl ji ir nusižudė, nes jos meilė baigėsi, nes juk pati rašė, kad meilė išsilaiko tik tada jei ji yra sudeginama, o ji ne viska reiškias sudegino. O tas raštelis, kad pati pateisintų save.
- Na, šįkart tu tikriausiai teisi. Ji norėjo, kad meilė baigtųsi. Aš tai žinau.