Ūkanotas vėsus
Valerijos veidas
lyg ilgesys,
lyg ežeras.
Senas senas
sukilėlių
būrio vado
Liudviko Narbuto
sapnas:
esi nebe žmogus,
Tiktai supančiotas
žmogaus šėšėlis,
be atvangos šliaužiantis
į akinančiai baltą
kalną −−−
Vakar
tą sapną
kazokai
ties Gervėčiais
kardais užkapojo.
Giria lyg sesė
sukilėlius slapstė,
brolis mėnulis
už debesio tūnojo,
kai Narbuto būrys
perplaukė Nemuną.
Tik Maršalka –
Liudviko baltas arklys –
nelaisvėn pateko.
Kazokai
Maršalką carui dovanos.
Pasiutusiai gražus arklys
rupšnos nelaisvėj avižas,
ausis suglaudęs,
šnervės virpės −
lyg uostytų
dūmais pakvipusią
duoną.
Rytoj
sidabrinėj šviesoj
Liudvikas su Valerija
Druskininkuose
tuoksis
užporyt
juodoj properšoj
Raita mirtis
ties Dubičiais
pasivys −−−
Lyg voverė dvasia,
žiūrėk,
kitoj viršūnėj.
XX šimtmety
Narbutą iškas,
garbingai Varšuvoj
palaidos.
Girioj liks
dsr dvylika
netituluotų
griaučių.