Rašyk
Eilės (72245)
Fantastika (2172)
Esė (1688)
Proza (10353)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





agricola agricola

Raganavimas

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


„Iš šitos istorijos jūs matote, kad tuo pačiu momentu,
kada žmogus randasi vienoje vietoje, jis gali,
kaip dvasia atsirasti kitoje vietoje... dėka demonų,
kad ir atsirasti name, kaip vaiduokliui, kuriame
rado prieglobstį šventas Hermanas... “
                                          (Ulrichas Molitorius, 1489 m.)


Išeinu iš kambario, kažkokios patalpos, atsispiriu koja ir pradedu sklęsti, jausdamas kaip pamažu nebejaučiu žemės traukos ir tada (visada) bandau išsiriesti visu kūnu (ir tai visada man pavyksta), keliu galvą pradėdamas kilti aukštyn.
Užsinorėjęs pasižiūriu žemyn ir gana aiškiai matau ką nors tokio apačioje, kažkokį žmogų tegu ir visai nepažįstamą, einantį keliu, ar ežerą, ar dar kokį nors atpažįstamą ir nebūtinai vaizdą, o kartais kai jau esu pakilęs aukščiau sunkiai ką nors beįžvelgiu.
O paskutinį kartą taip įsidrąsinau, kad net pabandžiau padaryti salto mortale ir nepatikėsite pavyko labai lengvai man tą mirties kilpą išriesti persiverčiant aukštielninkam. Tiesa čia pat išsigandau to savo triuko, pagalvojęs, kad galiu, va taip paprastai imti ir nukristi, todėl greitai (ir stebėtinai lengvai) „išplėčiau rankas lyg sparnus“, kad galėčiau lėtai sklęsti žemiau, nes buvau per daug aukštai išlėkęs į dangų, kaip niekad iki tol.
Baimė atsirado, kai versdamas aukštielninkas pažvelgiau žemyn ir ten pamačiau jau beveik topografinę nuotrauką, beveik kaip iš lėktuvo iliuminatoriaus, ar jeigu norite malūnsparnio.
Net kvapą užgniaužė aukštis.
Aš esu raganius, nes moku skraidyti.
Aš skraidau sapne.
Raganius esu todėl, kad skrisdamas aiškiai suvokiu, kad visa tai yra sapnas, kad aš visa tai pats sapnuoju, bet nuo tos minties nepuolu pabusti, bet mėgaujuosi skridimu, mėgaujuosi poilsiu. Noriu kuo ilgiau paskraidyti. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tai gali būti taip malonu.
Skraidau, be jokių ten angelo sparnų (kur man iki angelo!), vadinasi skraidau dėka kitų jėgų, todėl logiškai mąstant išeina, kad aš esu raganius, jeigu jau man neniežti nugarą toje vietoje kur turėtų būti sparnai. Mano vakarų civilizacijos mentalitetas ar kolektyvinė pasąmonė jungiškąja prasme tegali pašnibždėti tik visiškai priešingą jėgą, kuri leidžia man skraidyti, ir tai man irgi yra visiškai suprantama ir paaiškinama.
Dar galvoju, kad reikia save priversti kur nors nuskristi, kur nesu buvęs, būtent sapne, pabandyti persikelti erdve, paskui planuose būtų bandymas keliauti laike. Sakysit, kad tai dažnam nutinka sapne, atsakysiu taip nutinka, bet reikia sapne suvokti, kad miegi, kad sapnuoji, tada pasikeičia pojūčiai. Kažkada esu sapnavęs, kad sapne miegu ir sapnuoju sapną ir sapnuodamas suvokiu, kad tai sapno sapnas, nes pabudęs sapne aš žinau, kad iš tikrųjų sapnuoju ir dar nepabudau. Tiesa į tokias pinkles sapne buvau patekęs tik kartą.

Beje anksčiau niekada neskraidydavau.
Pamenu krisdavau, pašokdamas lovoje iš miego išsigandęs, net iš lovos esu iškritęs sapne irgi sapnuodamas, kad krentu, bet visi tie nutikimai buvo niekaip nekontroliuojami, tokie spontaniški, nieko nereiškiantys.
Būdavo, gerai pamenu labai baisūs tie kritimai į tuštumą.
Tuštuma tai bedugnė, o kas nori kristi į bedugnę?
Dar yra tekę laipioti velniai žino po kokius pastatus - griuvėsius ir patirti didelių problemų su užlipimu ar nulipimu. Tiesiog kankindavo mane ištrupėję, dingstantys po kojomis laiptai, ar staiga pasibaigusios kopėčios, arba siauros angos per kurias aš niekaip negalėdavau įlysti ar išlysti.
Jau tada aš sapne žinojau, kad sapnuoju, bet vis tiek piktindavausi, drebėjau iš baimės, bet kopdavau į viršų arba žemyn, lysdavau pro tas angas link tikslo (?) niekada nežinodamas ko aš ten turiu kopti, leistis ar pralįsti.
Dabar galėčiau pasakyti, kad mane kažkas mokė nebijoti aukščio, žodžiu mokė skraidyti, vertė šokti atsikabinti, gundė vienu žodžiu, bet aš laikiausi įsikibęs arba pabėgdavau į neramų naktinį pabudimą.
Visa tai baigėsi, kai pirmą kartą pabandžiau skristi.
Slogus replinėjimas po kažkokius statybos griuvėsius ar po neaiškius skardžius ir uolas ten visokias baigėsi (ir kalnuose „normaliuose“ nesu buvęs, jei neskaityti Noišvanštaino pilies Bavarijoje, irgi mat kalnai ten...), mane kažkas išvadavo iš tos „sapnų skraidymo mokyklos poligono“, tikiuosi negrįžtamai.
Keleto metų negrįžtama patirtis leidžia daryti prielaidą, kad negrįžtamai.
Jaučiu pareigą papasakoti kaip aš pradėjau skristi, gal tai padės ir kitiems savyje aptikti tokių raganiaus savybių ir kada nors mes galėsime sulėkti į kokį raganių ir raganų šabą, ant kokio nors tėviškės piliakalnio, o jeigu ir ne tai bent jau patirti tą nenusakomą nesvarumo būseną, bent jau sapne, patikėkite pabandyti verta.

Iš esmės visa tai buvo ieškojimas. Aš ieškojau, man reikėjo surasti ar sutikti ir tai turėjo kada nors įvykti ir įvyko.
Viskas prasidėjo nuo sapno, kai jame sutikau moterį - Ją.
Rūke mes ėjome per seną, seną miestą. Mūsų istorija prasideda nuo ėjimo rūke.
Tiksliau būtų nuo žvilgsnio. Mes pažvelgėm vienas į kitą ir supratom. Viską supratom, kas yra aprašyta romanuose ir nežinau kaip aš, bet ji man pasirodė tokia graži, kad aš iki šiol negaliu priprasti prie jos grožio (pasivogiau truputį sakinio iš M. Pavičiaus).
Paskui jau supratę iš žvilgsnio vienas kitą, mes pasileidome žemyn į miestą.
Aš žvalgiausi ir per rūką matydamas kažkokių pastatų siluetus bandžiau atspėti, kokiame tokiame rūko okupuotame mieste mes neskubėdami ir saugomi to tiršto rūko einame, nejausdami pačio ėjimo, kaip nutinka, kai esi pakylėtas buvimo kartu,  kalbėdamiesi apie kažką (argi tai dabar svarbu)? Kur aš? Ninevija, Damaskas, Babilonas, Troja, o gal Atėnai?
Kažkodėl sapne man atėjo tik tokie ar panašūs miestų pavadinimai, norėjosi pridurti amžinų miestų pavadinimai.
Su Ja man norėjosi eiti dideliame, amžiname mieste, kad tas miestas niekada nesibaigtų, arba baigtųsi negreit, arba mes per kelias dienas nueitume į ten kur link mudu lėtai stūmėmės per rūką.
Su Ja norėjau eiti amžinai.
Aiškiai prisiminiau, kaip kažkur skaičiau apie Babilono dydį, kad per jį su vežimu buvo galima pervažiuoti ar ne per septynias dienas, arba, kad viena dalis miesto jau užimta priešų, o kita dar nieko apie tai nežino. Norėjau būtent tokio miesto.
Ėjau su ja būtent tokiu miestu, kuriame buvome dviese ir rūkas ir to miesto paslaptingi šešėliai lydėjo mus tyliai šnibždėdami, kad mes vėl sugrįžom, mes vėl kartu.
Jutau pakeleivės ranką savo delne, girdėjau jos žingsnius rūke, žodžius ir aiškiai žinodamas, kad sapnuoju troškau, kad nei sapnas, nei rūkas niekada nesibaigtų.
Kad nesibaigtų mūsų kelionė, kad mūsų kelionė būtų tokia, kaip apie ją rašė M. Ferminas „Sniege“, o aš savo kelionę sapnuoju rūke.
Jutau visa savo miegančia esybe, kad tos šiltos, švelnios ir miniatiūrinės rankos savo delne aš ieškojau visą gyvenimą, ir tas gyvenimas taip pasityčiojo iš manęs, atsiųsdamas man ją į sapną, o ne ten kur jo nėra.
O gal kaip tik nepasityčiojo, nes sapne yra realu tai kas gyvenime nerealu.
Radau sapne.
Suvedė kažkas į sapną.
Mes atėjome į kažkokį, vakaro ar nakties prietemoje paskendusį kambarį, lipome į jį siauriais, mums dviese susikibus už rankų, laiptais. Lipome aukštai, man atrodė lyg į kažkokį bokštą, švyturį, zikuratą, piramidę ar kur nežinau, bet jaučiau kaip daužosi širdis krūtinėje ir sunkiai kvėpuoju.
Aš pabučiavau ją.
Aš pabučiavau ją į lūpas, į jos šaltą nosį, į jos krūtis.
Bučiavau ir negalėjau patikėti nuo to netikro tikrumo suvokimo.
Paskui ji padarė kaip tokiam Afanasijui iš Belgrado, Milorado Pavičiaus romano personažui, bet paskui, ne tą pirmą kartą, ne tą pirmą mūsų naktį sapne, nes tų naktų mūsų laukė dar daug ir nesibaigiančių, amžinų.
Afanasijų mokino tokiu būdu kalbų, o aš bučiuodamas ją išgirdau savyje kalbą.
Išgirdau balsą.
Jis man pasakė: „Tu gali skraidyti“.
Nepasakė „jau gali“, nepasakė „skrisk“, o pasakė taip tarsi būčiau išlaikęs kokį egzaminą, nors aš tuo metu nesijaučiau, kad būčiau tą egzaminą išlaikęs, nes ji gulėjo padėjusi galvą ant mano krūtinės, apglėbusi mano vyriškumą tylėjo, o aš negalėdamas įveikti jos man nepažįstamo rūbo (pabandžiau nurengti ją nuogai ir man nepavyko rasti jokių sagų, užtrauktukų, ar dar kokių nors dalykų, kurie leistų ją pamatyti, pažinti nuogą, sugebėjau kažkokiu nežinomu būdu apnuoginti tik jos krūtis! Tam juk ir sapnas, kad būtų siurrealumo prieskonio! Tam ir nežinomas miestas ir nežinomų dizainerių pasiūti Jos rūbai, tiksliau rūbas) galvojau kas esi tu, su kuria šią ankstyvą rudenio naktį mes pasislėpėm nežinomo amžino miesto, nežinomame aukštyje, nežinomame amžiname rūke.
Aš kvėpavau tavo kvapą ir galvojau, jog noriu su tuo kvapu gyventi, dabar tik suvokiu, kad kambarys irgi visas kvepėjo tavimi, kad taip turbūt kvepėjo ir Neli Flover, dėl kurios kvapo XIX amžiaus vyrai kraustėsi iš proto, tiems, kuriems trūko pinigų nusipirkti ją, kurtizanę, tenkinosi kišdami nosinaites po jos pagalve, kad šios įsigertų jos kvapo, ir jie galėtų jo įkvėpti (už pinigus). Net tą moterį Neli Flover sapne prisiminiau, tarsi mano sąmonė gebėtų miegoti ir vis tiek kažkokios jos erdvės veiktų, mąstytų, padėtų man.

Išėjau iš to prietemoje skendinčio kambario aiškiai žinodamas, kad čia dar sugrįšiu, nors vėjas sutikęs mane gatvėje ir stipriai stumtelėjo į nugarą, matyt versdamas skubėti, nes rūkas jau buvo pradėjęs sklaidytis, juk gyvenimas tyčiojasi iš manęs toliau, neleisdamas man su ja būti. Aš kaip pasakoje (sapne) turėjau iki saulėtekio ją palikti, kad paskui galėčiau vėl ir vėl sugrįžti, o iš tikrųjų, kad galėčiau skristi.
Tai pasakė tas pats balsas, kuris kalbėjo apie skridimą.
Aš turėjau paklusti jam, nes jis buvo stipresnis už mane.
Jis mane vedė.
Išėjau iš jos, palikęs ją amžinos ir laikinos nakties likučiui, ir atsispyręs koja (turbūt kaire) ėmiau sklęsti iš karto nedrąsiai pažeme, bet paskui pakilau aukščiau, aiškiai bijodamas įlėkti į kokius nors krūmus ar atsitrenkti į kokį pastatą.
Juk pirmas skrydis, akys baimingai lakstė į šonus, o jo metu gali visko atsitikti.
Viskas baigėsi laimingai, paskraidęs nusileidau žemėn ir pabudau.
Svarbiausia - būsena po to pasiskraidymo, po susitikimo su ja, tai besišypsančios lūpos ir akys, ir tas lengvumas, kai viskas sekasi, kai viskas vyksta taip tarsi tik ir lauktų tavo įsikišimo, kai atrodo visi norai pradeda pildytis ir tu gali viską, ir kartas nuo karto dvelktelėjantis jos kvapas, daugiau pasąmonėje negu tikrovėje, daugiau sapne, negu akis atmerkus.
Tai vadinasi pilnatvės pojūčiu (nors ir maišantis sapnui su tikrove).
Ko gali trūkti, jeigu tu gali skraidyti?!
Kad ir sapne, kad ir sapne sutikęs tą, kurios ieškojai visą savo gyvenimą?

Aš dažnai sapnuose ją sutikdavau, ji net man rašė elektroninius laiškus ten, galite įsivaizduoti, rašė, kad myli mane, kad negali pamiršti, kad mintis apie mane vis sukasi ir sukasi jos galvoje, ir aš rašiau ir vis dažniau ėmiau naktimis sapnuose skraidyti, pamažu suvokdamas, kad aš ne šiaip sau skraidau, o skraidau todėl, kad esu raganius, nes tik raganius gali taip aiškiai gyventi sapne suvokdamas, kad sapnuoja.
Norėdamas įsitikinti savo teisumu susiradau kažkur užkištą savo bibliotekoje seną, seną knygą, kurią buvo parašę du trenkti (matyt tokie kaip aš) vienuoliai – R. Šprengeris ir H. Institoris, reikėjo susirasti tos knygos antros dalies trečią skyrių (žinojau kokį puslapį reikia versti, tarsi būčiau dirbęs pas patį LDK kanclerį Goštautą jo bibliotekoje XVI amžiaus pradžioje ir kaip kokio Paskalio Kinjaro bestselerį skaitęs tą dviejų vienuolių knygą „Raganų kūjis“), kad paskaityčiau seniai žinomą man sapne tiesą: „žinoma reikia pripažinti, kad panašus dalykas gali atsitikti ne tik su nemiegančiais, bet ir su miegančiais, tai yra jie gali kūniškai perskristi iš vietos į vietą“.
Čia vienuoliukai, dominikonai kalba apie raganas ir raganius ten visokius, išvadas savo daro iš to, kad žmonės miegodami gali laipioti stogais ir kitokius dalykus atlikti.
Silpni argumentai, va, vienai moteriai LDK 1726 m. įtartai raganavimu, budelis bekankindamas rado plaukuose šarkos plunksną (teisėjai, jiems parodžius tą radinį pripažino, kad tai šarkos plunksna, beje lietuvių ano meto XVI – XVIII amžiaus raganos ir raganiai skraidydavo dažniausiai pasiversdami į šarkas. Kaip neįdomu ir primityvu pasakysiu aš jums, labai atsakingai), ir nuo tos plunksnos vaizdo padėto ant stalo teisėjams pasidarė aišku, kad Sofija Šarkienė (ir sutapk tu man su tokia pavarde, čia jau visai kaip R. Gavelio novelėje „Berankis“, kur rašė ne apie tenisininką, raketę Nr. 1 mūsų dykrose, bet apie tremtinius šiaurės tundrose prie ledjūrių, kai reikėjo siųsti badaujančių ženklą -  ranką prikaltą prie plausto, ranką nukirto tokiam pavarde Berankis, anot rašytojo su tokia pavarde jis buvo pasmerktas tam reikalui) pasivertusi šarka skraidė, kaip kitaip gali būti, kai jau tokia pavardė ir dar plunksna nešukuotuose gal jau ir į kaltūną bevirstančiuose plaukuose.
Tačiau vienuolių patvirtinimo, kad esu raganius man buvo maža.
Radau tokią teisinę formuluotę (juk svarbu yra juridinis pagrindas, nes moralinio neužtenka): „1678 m. seras Čarlzas Makenzis, karališkasis juristas suformulavo, kad „kadangi, prabusdamos šitos raganos nori matyti šiuos sapnus ir jausti juose palaimą, ir pas jas nėra jokių kitų sapnų, išskyrus tuos, kuriuos jos matė“, todėl jeigu būdamas sveikame prote (netgi jeigu miegi), įsitikinęs, kad skridai į šabą, tai laikoma taip pat nusikaltimu, kaip tai būtų atsitikę tikrovėje“.
Ką ir reikėjo pagrįsti apie savo skraidymą, nes nėra ko daugiau pridurti, juolab, kad ir aš trokštu skristi, kaip ir sutikti ją, be to skrisdamas jaučiu palaimą tikrąją to žodžio prasme.
Žmonės visais laikais pasirodo skraidė sapnuose, tik anksčiau tai buvo nusikalstama veika, o dabar „kai viskas galima“ (Dostojevkio frazė, po to kai jau Dievas mirė, kai apie tai paskelbė sifilio suparalyžuotomis smegenimis F. Nyčė), kam vargti ir pasivertinėti kažkokia ten kvaila šarka, jei gali pats, atsispirti koja ir sklęsti, į seną, seną miestą apgaubtą paslaptis saugojančio rūko, kad galėtum aplankyti ją, pabūti nors tas trumpas nerealaus sapno akimirkas.
Tą, kurią lemta buvo sutikti sapne, nežinia kur, nežinia kada, bet jausti jos kvapą ir jos šilumą, gerai žinant, kad tai yra ta mitinė antroji pusė, su kuria savo laiko pabaigoje paskutiniame sapne numirsi, o gal paprasčiausiai išskrisi kažkur iš kur jau nebegrįžtama ir nebesapnuojama nieko.
Toks yra mokslas apie skraidymą sapne ir gebėjimą žinoti, kad sapnuoji.

Bet tas mokslas nėra toks nekaltas, kaip gali pasirodyti.
Už viską turi mokėti.
Štai paskutinė skraidymo (jau beveik konkrečiame laike ir panašioje erdvėje) istorija.
Sapnas prasidėjo nuo beprotiško skraidymo ir vartymosi ore (kaip niekada), jutau, kad esu euforijoje, kad esu kažką padaręs ir sulig tuo pojūčiu sapnas pradėjo „suktis atgal“.
Aš iššokau iš kažkokios neaiškios patalpos ir ėmiau skristi, o prieš tai aš ištrūkau iš kažkokių saugumiečių, nes prieš tai pasirodo aš kažkam buvau padėjęs kovoti prieš tą organizaciją (jokio konkretumo tik tokios nuojautos, o be to ir nemiegodamas aš esu nereiklus detalėms, labiau linkęs pasikliauti bendru vaizdu - esme).
Todėl atėjo trys moterys, aiškiai žinojau, kad saugumietės, nes ir buvo su uniformomis (ir visokiais ten pasižymėjimų blizgučiais, kas būtų uniforma be visų tų „auksiukų – sidabriukų psiaudoblizgesio? “), tik neaiškiai jas mačiau, buvo pareikšta, kad su manim dabar bus susidorota, nes jos turi mano telefono žinučių išklotines (!?). Būtent taip ir pasakė „telefono žinučių išklotines“. Viena tokiu vulgariu balsu net pasakė, „ar tu kartais nepasižiūri savo telefono žinučių išklotinių? “ Ir dar pridurta jos buvo, kad ten yra labai daug mane kompromituojančios medžiagos (beregint pasijutau nesvietiškai kaltas, mea culpa). Taip pasakiusi tas savo tylinčias koleges kažkodėl pasikvietė į pirtį, prisakiusi man jų palaukti. Matyt prieš manęs imdamosios, norėjo išsiperti, išsikaitinti, išprakaituoti. Mane suėmusi baimė po truputį atslūgo, aš prisiminiau (susižinojau su kažkuria savo „budinčia pasąmonės (tikiuosi) dalimi“, juk esu raganius, ir tai padaryti man nėra sunku), kad sapnuoju, o šis suvokimas dar labiau nuramino, bet pabusti aš nesiskubinau.
Joms dingus už lentelėmis apkaltų durų aš išgirdau balsą: „Paliesk jas ranka ir jos virs į akmenį“.
Išėjus pirmai saugumietei, kurios mačiau tik į šoną pasuktą galvą ir nuogą kaklą, taip kaip mėgo baroko meistrai vaizduoti savo drobėse šviesos – tamsos apšviestą, man rodomą ir matomą, bei truputį tokio pat kūno, pamačiau savo ranką, paglosčiusią, o gal atsargiai palietusią jos šlapią kaklą. Pojūtis buvo tikras, toks fizinis kontaktas su karšta drėgna švelnia moters oda.
Kaip skauda... – Pasakė ji ir pradėjo tampytis tarsi kokių nuomario konvulsijų draskoma ir aš pamačiau ir aiškiai išgirdau, kaip staiga jos kūnas ėmė taip sausai traškėdamas ir skilinėdamas virsti į akmenį, o paskutinis žodžio „skauda“ skiemuo atsklido jau tarsi koks akmenukas nuriedėjęs per akmenis, o ką tik buvęs rausvas, liaunas moteriškas kūnas suskeldėjo ir sutrupėjo virsdamas melsvai – rausva, šalta akmenų nuolaužų krūva.
Tas pats balsas, man paliepė: „Išeik iš čia, tau nereikia žiūrėti į tai“.
Ir aš išbėgau per duris ir atsispyręs koja laimingas (pikdžiugiškas, koks tik gali būti tikras raganius) pakilau ir pradėjau beprotiškai skraidyti ir vartytis ore, ir kaip pasakytų M. Pavičius sukėliau vėją, kuris pynė iš gluosnių svyruoklių šakų kasas.
Aš nežinau, ką dar man pasakys tas balsas, bet tą sapną sapnavau rugpjūčio 13 naktį, kai žvaigždės godžiai geria rasą, o naktis kantriai rankioja jonvabalius norėdama pašviesti rytui.
Ir visa tai vyksta sapne todėl, kad jautiesi nežmoniškai vienišas gyvenime ir kada tavo vienatvė pasidaro skambanti tarsi tuštuma, tada sapnas ir prasideda.
Prasideda skridimas.
Juk viskas prasidėjo taip ir Faustui sutikus Mefistofelį, ir profesoriui Kynui, praregėjusiam ir išprotėjusiam, ir Amazonui Steinvėjui pasilikusiam su baltu rojeliu, ir haiku meistrui Juko dievinusiam sniegą ir pamačiusiam lede įšalusią ekvilibristę moterį.
Tu įšalusi į mano mintis, į mano atmintį amžinu įšalu, amžinu įdagu, randu, rieve, įšalusi ir pasmerkta būti vienintele, nes kitos paprasčiausiai nėra ir negali niekur būti... amžino miesto, amžiname rūke, kuriame miega amžini sapnai ir po kuriuos skraido nerandantys vietos artimos sielos čia raganiai.
Pabudau, tardamas tuos žodžius tarsi kokį užkeikimą. Pabudau sukrutinęs lūpas.
Suvokdamas, kad skraidymas yra raganavimas ir aš esu raganius, nes aš moku skraidyti.
Tik viena mintis po truputį pradeda kamuoti, o ką dar man palieps atlikti tas balsas, už skraidymo ir Jos, mano sapno gyvenimo moters dovaną? Ar nelieps kartais jis man surasti kambarį, kuriame rado prieglobstį šventas Hermanas?
2015-12-22 14:50
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-14 10:34
lyris
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-25 08:11
Pranas
Būk drūtas.  Iki.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-24 08:16
EgiZ
Turinys - skonio reikalas, manajam beveik tiko, taip tarp 8 ir 9, bet dar labiau patiko dėstymo būdas, kūrinys, kurio pats skaitymas teikia malonumą. Tik norėtųsi sudėlioti trūkstamus skyrybos ženklus :)
Dėjau 5 *, bet pirštas pade nesugrabaliojo. Atsiprašau.
Gerų švenčių!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-23 13:53
Juozas Staputis
Puiku!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-23 10:22
Dyk UMA
Pritarčiau Erlai, dar nuo savęs pridurćiau - subtiliai, kas retai pasitaiko šioje literatūrinėje padangėje. Autorius nesivaržo atvirai, nuoširdžiai kalbėti apie jį aplankiusius sapnus. Malonu skaityti, viskas perteiita gan paprastai, be įpatingų įmanttybių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-22 22:37
Erla
Iki tos vietos,kur pradedama rašyti apie moterį, autorius perteikia gerai pažįstamą sapnų būseną. Tolesnėje dalyje persipina meilė, istorija, inkvizicijos žiaurumas ir absurdas.Intelektualiai parašyta.5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą