Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Tą dieną Jis buvo kaip nesavas – visas suirzęs, kartais perdėtai ramus, kas Jam, ypač aštraus ir ryškaus temperamento žmogui, buvo labai nebūdinga ir vertė abejoti Jo ketinimais, kurių Jis galbūt ir neturėjo. Tačiau kažkas Jame buvo ne tikra. Tą dieną net ir oras mieste neatrodė tinkamas geros nuotaikos paieškoms. Bet tai buvo ne oras. Tai buvo Jo siela.

Siela, kuri akivaizdžiai keliavo per gyvenimą, nardė prisiminimų erdvėse, kurios kėlė nostalgiškus gero gyvenimo jausmus. Turbūt tą dieną Jis ir suprato, jog gyventi „hic et
nunc“ Jam buvo pati baisiausia ir beviltiškiausia frazė, kurią Jis yra girdėjęs. Viltis – tai praeitis, Jo siela tik ir trokšta pasinerti į praeitį, susikurti joje naują, niekam neprieinamą ir niekam neįdomų pasaulį, kurio monarchas – Jis. Niekas nežinojo, kur šio pasaulio ribos, nes raktą nuo jo vartų galėjo turėti tik Jis.

Turėjo ir Ji. Bet dabar Josios raktas, aptrauktas amžinos tylos šydu, tūno uždarame stalčiuje, pilname jau daugelį metų nejudinamų dulkių. Tą dieną Jis jautėsi kaip ta dulkė – matomas, bet nejudinamas. Oras vis prastėjo, keldamas audrą ne tik miesto gatvėse, bet ir Jo sieloje. Dulkės sujudėjo ir vieną akimirką atrodė, jog kelionė, kuri tą dieną buvo vienintelis Jo gyvenimo ramstis, tęsis amžinai...


Dulkės išsisklaidė ir tapo nematomos.

2015-12-19 20:16
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą