(Adelės eilėraštis, parašytas 2002m. po pokalbio su dienoraščiu)
tau duočiau Nobelį už vieną mažą žodį
kurį sakau atmintinai tada
kai aš jaučiuosi sau jau nusibodus
bet tu vis tiek esi visai šalia
kai po odom lopšinėm suliūliuoji
Ir lyji taip kad skęsta pamatai
Ir ritasi net obuoliai po kojom
tie patys kur sodyboje rinkai
ilgai rytai apsnūdę jais kvepėjo
jokių eilių nė karto neskaitei
aš duočiau Nobelį už tai kad nugalėjai
paminklo tylą kai jau nebuvai