apie meilę kuomet šalta

Tyliai vejas Puntuką ruduo
nuo pakalnės, į kalną ridena-
kris šešėlis ir temsta languos,
namuose ugnis jau rusena.

Nepadės nepadės, - neištirps
sunkūs akmenys stingdančio ryto
jei širdy jau žiema - neužgims
karštos viltys ir norai... be ryžto.

Tyliai atginė naštą ruduo
storu sluoksniu žvarbos padabintą,
sunkų riedulį mūsų kiemuos
ir ne tik, - širdyse pakabintą.