Nemigo naktis

... siaurais balotais takais
klampoju į praeitą laiką:
sunkai kas jais praeis –
žiemos naktį balana raiko.
Tarp sugrubusių motinos pirštų
tįsta siūlas lininis ir plonas,
pasakų siaubas toks tirštas
veja vaikus po palovę.
Ratelio dūzgimas vienodas,
byra spaliai, ašaros, mintys –
mažos ausys klausosi godžiai,
kaip sunku iš vargo pakilti.
Beržo anglį paėmę juodą
rašo raidę neryškią rankos –
paskui  nuvalys jos suolą:
mokytis, mokytis reikia...
Mėnulį kaip sagą į dangų
įsegė, galbūt, Dievas,
pilnatis vargo pirkią suranda –
motutei miegoti liepia.
Tegu pailsės nors per naktį,
kai plauks sapnų luotu,
gal galės ten princą surasti,
nereikės vargo klampoti.
Siaurą balotą kelią
užžėlė viksvos ir smilgos,
bet mintys vis velias ir velias –
iš ten ėjimas toks ilgas