Nenupeik...

Nenupeiki šešėlio, nenuplauk
tokį lėtą, apniukusį,
be savęs supratimo.
Man jo reikia dar vis.

Kai bičiuliai taip greitai išnyksta kažkur,
dažniau neįspėję, kad nežada grįžti,
jis, ant durų užkritęs,
kartais, regis, užspirti jas bando,
kartais, regis, atkaklus kaip katė
į kelią (kelionę) drasko atverti.

Jau išmokau girdėti jį savo dalioj,
atsirėmęs dvasia,
jį paliesti kaip ginklą.
Šitaip laisvės daugiau,
negu gali suprasti ugnis ar vanduo –

čia šešėlis į nieką nuslysta,
nors sakau: į  Paryžių,
į Eifelio bokštą išvyko.