Kuomet šitokią mažą turiu

Nemanau,
kad reikėtų išeiti kažkur
paieškoti šalių svetimų.
Ačiū joms, kad yra,
ačiū, kad  kitokios,
bet kuomet tave šitokią mažą turiu,
kai galiu atsikvėpti į aušrą, į vakarą,
man pakanka, kad posmas jautrus
prie Aukščiausiojo glaustų krūtinę.
Bedievis buvau ir esu,
bet bažnyčiomis skambinu
angelais, Jėzum Kristumi ir dzievuliu...
Nelabai net svarbu,
kaip kas aukštą būtybę vadina
kaip kas meldžiasi jai prie altorių savų.
Štai žaltys man užanty
dar prieš  Kristų,
o lig šiol kaip dzievulį
į rėmus – savo pajautas – jo abrozdėlį dedu.
„Taigis, taigis“ – sakau, kaip iš raštų Žemaitės –
jau be jo pagiedoti nemoku.
Prie Perkūno pagoniu gyventi išėjęs
Ligi šiolei save tik per duoną dar vis kūrenu,
nekūrendamas biblijų, kryžių, bažnyčių,
be teisės nuteisti gebėjimą būti kitaip.

Būkit, žmonės, laimingi visur.
Aš – šiliniais, pušele pakaišytas,
geriu iš šaltinio kur:
in confinio Rusciae et Lituae
(Rusios ir  Lietuvos pasieny)
pagonių  trenktas į galvą
dangun iškeliavo 
šventasis Brunonas.