Stalgėnų nostalgijos

Upėj sunkiasi debesys - atsuka tėkmę,
Kriokia lieptas kaip benkartas, samanas budina.
Čia rašydavau laiškus žirgliodamas undenį,
Viršum miško žaibai, tau sakydavau, bėkim.
Ir mes bėgdavom kaip gyvačiukai suspynę,
O kiekvieno vyzdy po alsuojantį slibiną.
Rodos, metų bent tūkstantį šitaip dar žlibintų,
Mes skaičiuotume vabalus Jono žolyne.
Šešios vasaros - šitiek kalbėjome mantras,
Du sukibę pulsuojantys prietilčio akmenys,
Per mažai vienas kito - gal buvom nekantrūs -
Tu žinai, bet apsimeti, kad nebepameni.
Mūsų dukros negimusios kitapus kranto,
O sūnai sumesti į patvinusį paminį*.





*Minija