Esė ir katinai M. Martinaičio kūryboje ir gyvenime

Marcelijus Martinaitis – geriausiai žinomas kaip poetas, jo lyrika ne tik skaitoma, bet ir dainuojama (V. Kernagio ir kt.). Tačiau M. Martinaitis žinomas ir kaip vertėjas, visuomenės veikėjas, dramaturgas, prozininkas, literatūrologas bei eseistas.
Pastarasis žanras nebuvo didis pagalbininkas jo iškilimui, tačiau įdomus tuo, kad leidžia plėsti pažintį su žymaus rašytojo jautria, atjaučiančia, nuoširdžia puse, suprasti vertybes, taip pat silpnybes, o šiuo atveju ir pabūti jo kasdieniškoje, buitiškoje aplinkoje, skirtingame laike (vaikystėje, jaunystėje, brandoje), bent tiek, kiek įsileido į visa tai kartu su katinais.
Už tai galime būti dėkingi ir M. Martinaičio žmonai, kuri, po jo mirties leidėjams patikėjo tarp asmeninių bylų rastą esė rinkinį „Kaip katinai uodega peles gaudo“, papildžiusį negausią jo šio žanro bibliografiją.
Apie knygą G. M. Martinaitienė viename interviu spaudai prasitaria: „Jam nusibodo rimti raštai, pradėjo rašyti apie mūsų katinus. Rodė man. Iš tiesų Marcelijus buvo labai žaismingas, mėgstantis juokauti žmogus. Tiesa, viena kita dvejonė buvo, ar tikrai to reikia, ar verta skirti tam dėmesio ir skelbti – juk visi įpratę prie itin rimto Martinaičio. “ Šiandien ši knyga, visgi pasiekusi knygynų, bibliotekų lentynas, kartu su visomis įžvalgomis ir išsamiomis katinų biografijomis atspindi gyvenimiškają M. Martinaičio pusę.
Nors, turbūt, neatsirastų prieštaraujančių G. Kuliešiūtės straipsnyje,, Katiniškai lengvos Marcelijaus Martinaičio mintys“ išsakytai pozicijai, jog tai „nėra vienas kūrinių, kuris po autoriaus mirties atneštų dar neregėtą šlovę“. Tačiau iš pirmo žvilgsnio paprasta, gal net vaikiška knyga gali tapti ne tik priemone pažinčiai su kitokiu rašytoju, bet ir kitokiu savimi.
Kaip pastebėjo R. Kuliešiūtė, „autorius lengvai sugeba pereiti iš buities į būtį“ ir leidžia pažinti ne tik jį, bet patiems save joje, atrasti bendrumų, panašumų, gretinti ar priešinti.
„Vienos leidyklos buvau raginamas rašyti prisiminimus apie pažįstamus, jų draugiškumą ir klastas, pagarbą ir pavydą, apie moteris: ”/„Pagaliau nutariau rašyti apie kates... ” – rašė M. Martinaitis.
Galbūt šis apsisprendimas privertė atidžiai pergalvoti ne tik šių buvusių „gyvenimo palydovių“ elgesį, bet ir savo, atrasti tuntą jų panašumų žmogiškosioms būtybėms (sakoma, jog gyvūnas supanašėja su žmogumi, o galbūt atvirkščiai, na, bet kokiu atveju yra gyvūnuose žmogiškumo, žmoguje yra gyvūniškumo, kartais gal net gyvuliškumo).
Kiekviena pažinta M. Martinaičio katė jam tapo įsimintina, skirtinga, viena aikštinga, skirtingai įnoringa, bet lojali savo vergui ir tuo pačiu valdovui.
Kalbama, jog katinų charakteris priklauso nuo veislės ar netgi spalvos, tas žinojimas jei ir gali būti naudingas, tai tik tuomet, kai renkiesi pats. Šis atvejis kitoks – katinai išsirinkdavo rašytoją arba būdavo įperšami: „Nei viena nebuvo benamė, abi turėjo po šeimininką... “ / „… viena po kitos pasuko takeliu į mano namus“ / Munis. „Tai buvo vienas gražiausių iš man visai to nenorint įpirštų katin“ / „… man vaikai į namus atnešė katiną. “ arba atskiras pasakojimas: „Kaip mane privatizavo katinas Sigma“).
Tiesa, katinai geba ne tik išsirinkti šeimininką, bet ir padaryti jį savo vergu, kartas nuo karto pasikeičiant šiomis rolėmis. Tą suprato ir M. Martinaitis, nesipriešino, nuoširdžiai vykdė savo valdovių užgaidas, mainais už tai gaudamas nepakeičiamą kompaniją, altruistišką draugą. Tekstuose gausu šmaikščių, kartais (savi) ironiškų pastabų apie vergystę šiems gyvūnams („Esu sutikęs ne vieną katinų vergą, tarną, kalinį. Keista, bet tokie žmonės gali ilgai ir su malonumu pasakoti apie savo tą vergystę“ /,,... gal pačių mieliausių ir mano taip švelniai mylėtų „panelių“). Kalbėdamas apie kates, autorius detaliai aprašė ir iš pažiūros apgaulingai antraplaniu tapusį vaizdą – šeimą, draugus, kolegas.
Šiame rinkinyje daugiausiai dėmesio ir skiriama žmonių santykiams, santykiui su aplinka, nevengiant savikritiško žvilgsnio į save patį – žmogų („… poetas iš tikrųjų pasakoja apie mus: išdidžius, tarnaujančius, meilikaujančius ir parsiduodančius“ – rašoma knygos anotacijoje). Šį fenomeną paaiškindamas kaip natūralų poreikį, norą ne tik būti viršininku, bet ir pačiam kam nors priklausyti, paklusti.
Ir čia, žinoma, pasitarnauja esė – žanras, kurio pagalba rimtos įžvalgos apie jausmus, moralę, žmones, save pateikiamos sumania forma, nieko neužgaunant, neįžeidžiant, visą atsakomybę perleidžiant katinams.