Aktualijos

.



        Rašykai mes mintis sutelkę aplink lovos problemas ir lovos prieigas. Vaitojimai sklinda įvairių tonacijų, dainos bekraščio ilgesio, vilties ir praradimų, – giesmės praamžės, amžiais aktualios... nors, – sako kritikas, – kas čia ko nežino... Kūrėjai lyg kometos siuva aplink centrą šitą, nutolsta, nardo Vedų gelmėse, palaižo Zratustrą... save apžiūri pro charakiri plyšį... o laimės nėr beprasmiam kosmose, tai lovon grįžta – toliau giedot euforiją ir mielą  nihilciną. Kas prisiskraidęs, radęs žavių planetų, ištyrinėjęs jau, ramus – apgiedam rudenį spalvingą, jaukią žiemą – ar maža to, kas amžina ir nauja!
        O tuo tarpu...
        Greta alkovos net užuolaudą nubraukdami šmėžuoja įvykiai, peštynės, aktualijos tūkstančio rūšių, dalybos aukso ir garbės – goja govėdom lyg tos migrantų gaujos – vis nepatenkinti, ką gavo – negerai. Mefistofelis diriguoja. Va ir pagulėk ramus.
        O buvo, sako, laikas, buvo Sąjūdis – ir mes judėjom... kol apsnūdom. Dabar irgi sujunda svietas – iš viens kito tempt senos garbės. Štai išsipūtė Landsbergio nuopelnų problema, dar ir kokia aktualija.
        Tai kas gi dėjosi anuo metu, – kai žiūri realiai?
        Per Sąjūdį ir dar ilgai vėliau tautai verkiant reikėjo Periklio. Bet Periklis neišsiperėjo, neturėjom. Laimei, susitvėrė būrys iš tų, kokie buvom – kiekviens su savo pliusais ir minusais, betgi nenusišalinusių. Landsbergis atsidūrė būrio priešaky – dėl savo pliusų, ir tiek pat dėl savo minusų. Ir pagerbiamas jis nusipelnė, bent jau šita premija simboline – prisiminimu.

        O kur labiausiai pristigo Periklio? – Kai reikėjo neįveisti kapitalizmo laukinio, džiungles užtverti, Sosnovskio barščius iškirsti... Štai tą puikiausiai buvo galima padaryti. Dar žmoneliai tikėjo, dar Vagnoriaus – dar tada idealisto – privatizavimu, tais čekiais pasitikėjo... Bet grįžo Vagnorius antrasis, idealizmą išdulkinęs, ir Landsbergis – greta? Ir paliko jis nuo tada dėl visų nepasitenkinimų kaltas. Ir dabar – pusė didvyrių žemės neskiria  šūdo nuo bandelės.  Seimas – tas savo bandeles skiria – sau, ir saugo.

        O tos... premijos vien dėl to tasai Vytautas vertas, kad Gorbačiovas asmens jo virškinti negalėjo, juto, matyt, kliūtį nepriveikiamą. Sunaikinti – nesklandu.