Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šiuo metu galima lengvai pastebėti, kaip visuomenė skuba nurašyti vyresnio amžiaus žmones — senukus. Mane asmeniškai, tai netgi labai piktina. Juk žmogus negali būti nurašytas, kol jis dar pajėgus, kol turi poreikių ir noro gyvent. Dėja, daugeliui procentų mūsų visuomenės „šviesuolių“ taip neatrodo. Juk iš tikro ne amžius kliūtis. Didžiausia kliūtis yra ir visais laikais buvo, tai — stereotipai. Bet tai yra tikrai neteisinga. Juk būtent senukai yra verti pagarbos, žmonės nugyvenę didžiąją dalį įvairių karų, nesantaikų, pakliuvę į keistas mūsų ir kaimyninių šalių nesantaikines rietenas. Kaip tik jie, turi būti vertinami ypatingai. Lyg — išminties šaltiniai, gyvos praeities istorijos.

„Trumpas žmogaus amžius, — primena Ciceronas — pakankamai ilgas, kad gyventume gerai ir garbingai, o jei kieno gyvenimas prasitęs ilgiau, irgi neverta aimanuoti labiau nei aimanuoja žemdirbiai, kai po gaivaus pavasario ateina vasara ir ruduo. Pavasaris žymi jaunystę ir rodo, kokie bus vaisiai, o kiti metų laikai skirti derliui nuimti ir sudoroti. O senatvės derlius yra anksčiau sukauptų vertybių gausa ir prisiminimas“ — Būtent — sukauptų vertybių ir prisiminimų gausa.

Juokinga, paklausius, kaip mūsų didieji „sąžiningieji“ politikai, pakelia šiems mūsų vyresnio amžiaus turtams, pensijas. Plius penki eurai, ir reikia džiaugtis? Čia gi gilus absurdas.

Ko gero ne visi supranta, kad jei senelis ar senelė, tai nebūtinai kiurkso visą dieną namuose, prie teliko ir graužia arbatoje mirkytą sausainį (Juk kietesnio neįkanda, ar ne taip? — IRONIJA).

Kiek gi dabar šnekama, kad senukams reikia užleisti vietą viešąjame transporte. Bet net juokinga pamačius, kai sausakimšuose autobusuose, bei troleibusuose stovi būtent vyresnio amžiaus žmonės, o sėdi jaunimas, pavargęs nuo dienos darbų. Tai kurie gi iš mūsų pajėgesni? Ir toks klausimas kyla vis dažniau.

Va čia ir byra visi tie — „per senas“ stereotipai, kai imi dairytis ir gilintis kas ir kaip. Kad ir kapinių aplankymas, ėjimas apsipirkti, į polikliniką... ir dar daug. Juk didžioji dalis jaunuolių ir vidutinio amžiaus žmonių, šiais laikais jau visur, net kilometrą nuo namų, įveikia patogiai sudribę savuose „ratuose“. O senukai, paklausite? — Jie gi visur savom kojytėm pėdina. Kai kurie pašlubomis, kai kurie vargingai, sunkiai, skaudama nugaryte.. arba lekia pasikinkę savo seną plentinį dviratuką. Ir kas? Bet jie vaikšto, jie nueina, numina. Ir nesiskundžia. Nei kad eilės galingos, nei kad ryte neužsiveda automobilis, už kurį kasmet apvalios sumelės išplaukia.

Negana to, tie patys senukai, dar ir linksmesni už jaunimą. Rytiniame transporte pasižvalgius, visi jauni nuo pat ryto niūrūs, pikti, neišsimiegoję — gi į darbus reik. O štai senukai, dažniausiai su šypsena, dažniausiai pakalbina, papasakoja ką iš praeities, šalia prisėda, pasidomi... Nuotaikingi ir plepūs jie, draugiški — štai kokie jie. Pozityvūs, dažniausiai geranoriški (aišku, suprantama, kad yra ir kitokių, piktų „niurzgų“, bet jų, mano galva, kur kas mažiau, nei niūraus jaunimo).

Dar vienas įrodymas, jog senukai neturi ir negali būti „nurašyti“ per anksti, yra tai — jog juos tiesiog traukia pasivaikščiojimai. Taip, gal kas ims aiškint, kad tai dėl to, jog jie neturi ką veikt. Dėja, šiems „protinguoliams“ taip teigiantiems, reiktų pripažinti, kad šiuolaikinis jaunimas, dažnai savo „nedarbo“ valandas, mieliau leidžia „žydrųjų ekranų“ apsuptyje, keturių kambario sienų draugijoje, o ne gryname ore. O štai senukai, taip taip, tie patys „neturintys ką veikt“ mieliau eina pasivaikščiot, nei porą valandų kiurkso prie teliko. Vien tam, kad pažiūrėti, dar labiau beprasmiu gyvenimą darančius, perspaustus, kriminalinius pranešimus, bei įvairias „absurdo komedijas“, kurias dėja, tikrai gan dažnai transliuoja per mūsų „žydruosius ekranus“.

Kalbant apie kompiuterius, manau retas senukas, kuris moka tokiais „išmaniais išradimais“ naudotis. Ir tai tik į naudą. Nemoka — nesinaudoja. Nesinaudoja — nesuserga priklausomybe visokiems ten „žaidimukams“. Jie mieliau traukia į kiemą, kad ir ant suoliuko pasedėt, bet vis į gryną orą. Jie renkasi lauką, o ne sienų pelėsį uostyt, ir gyvent virtualioje erdvėje. Ir kas dabar drįs teigti, kad tai blogai?

Yra senukų, kurie net žilas galveles įgyję, toliau tęsia savo linksmus nuotykius, ar smagius pasisedėjimus draugų apsuptyje. Ne veltui sakoma — „Žilė galvon, velnias uodegon“.

Tokie seneliai, iš toli aplenkia jaunimą, savo gyvenimo nuotykiais. Kalbu apie realius, o ne apie dar vieną pereitą „Mario“, ar „Mano ūkis“ žaidimų lygį. Štai kuo mes ir skiriamės nuo jų. Būtent senukai labiau vertina gyvą bendravimą, o ne susirašinėjimą visokiose virtualiose svetainėse. Būtent jie, su artimais žmonėmis geba ilgiau palaikyti tvirtą ryšį ir išeina palikdami daugiausia tik gerus prisiminimus apie save.

Būtent jie moka rūpintis kitais, ir atiduot save visą, kad kitam būtų gerai. „Manau, gyvenime galima gan tiksliai atriboti jaunystę ir senatvę. Jaunystė baigiasi su egoizmu, senatvė prasideda su gyvenimu kitiems. “ — Taip teigia ir Hermanas Hesė, rašydamas apie vyresnio amžiaus žmones.

Nejaugi tai verta tik plius penkių eurų prie pensijos?

Nemanau.

Juk jie mūsų išminties šaltiniai, auksinių patarimų generatoriai, gyvenimo mokytojai, įkvepėjai.

Jie — mūsų tėvai, seneliai, proseneliai, protėviai... Jie yra verčiausi pagarbos ir tikrai negali būti „nurašyti“ per anksti. Jie negali būti nurašyti visai. Juk kas gali paneigti, kad išėjęs senelis ar močiutė, visam laikui lieka širdyje. Kas gali paneigti, jog reikiamu metu, galvoje suskamba jų duotas, neįkainojamas patarimas, kuris dažniausiai praverčia.

Štai kodėl, žili plaukai ir senas amžius verti ne greito „nurašymo“ (kaip nurašomi iš galiojimo išėję produktai), o amžinos meilės, pagarbos, supratimo ir dėkingumo.

P. S. Nepaminėjau to, kad su senukais nepaprastai įdomu kalbėtis — pabandykite kada. Suprasite kokie šviesūs jų protai, ir kaip toli siekia jų išmintis.

O būdami mieste, nepamirškite pasidairyti aplinkui, ir labai nesistebėkite, jei pro šalį pravažiuos diedukas, su riedučiais. Aš esu mačiusi tokį reiškinį — man labai patiko ir pradžiugino! Pradžiugins ir jus.

Taigi — nesekit šiuo stereotipu — ardykit jį, žvelkit į tai kiek kitaip. „Nenurašykit“ senelių per anksti. Nenurašykit jų visai.
2015-11-27 22:15
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-11-29 20:14
Algmar
Jei rašėte kaip esė pavyzdį, būtų pravertę paskaityti apie esė schemą – kur rašykų to skyriaus pradžioj duota. Nelabai kas čia kiek tiksliau tos schemos laikosi, bet pasvarstyti apie tai šiuo Jūsų atveju gal verta.
        Jūsų parašyta teisingai ir nuoširdžiai, tai ir įtaigiai. Bet panašiau į straipsnį žurnalui.
        Pastebėjau (neieškodamas) porą klaidelių rašybos, o kablelių gal keliolika, kai kurie abejotini.
        Manau, kad už rašinį  4 .



Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-11-27 22:16
Kristina Aleknaitė
Kiek pataisyta ir suredaguota mano esė. Sutvarkyti brūkšniai, kabutės, bei visa kita.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą