Rašyk
Eilės (72036)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 34 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Vėluodama, kliūdama už purvynų žiema po truputį išsivyniojo savo baltus kilimus, o menkas minusinis šaltukas, pašalinius gatvės praeivius sulygino su tarpuvartėse ir kitose mažiau vėjo gairinamose vietose stovinčius bomžus.
        Skaisčiai rausvos nosys ir žandai, nors tiesą pasakius pas bomžus tas rausvumas mažiau skaistus, gal labiau toks su gruntu, tarsi apačioj po oda būtų juoda spalva, tarsi koks van Eikas būtų toje vietoj gavęs tamsesnę lentą.
        Bet pirmas įspūdis toks yra, kai išnyra iš tarpuvartės ar kitos kokios vietos į gatvės šurmulį.
        Jie nespėja su kitais praeiviais kartu, jų vestibiuleriniai aparatai alkoholio ląstelių yra perdaryti, ar perkonstruoti lėtesniam judėjimui. Jie juda panašiai kaip kokie robokopai iš postmodernistinių filmų ir fantazijų. Tenka tik stebėtis, net kaip jie iš viso juda.
        Jie lėtai stebi, kaip greitai praeina gyvenimas pro juos, pro jų šalį, palikdamas juos nuošalyje.
        Nuošalės metraštininkai ir filosofai, išoriškai panašūs į Indijos jogus, tik jie kankina savo kūną alkoholio askeze. Nuskaidrėjimo ar parausvėjamo lygis yra tas tamsus neskaistumas, su laiku pereinantis į sodrų melsvumą. Tik skirtingai negu tikriems jogams, šiems pamėlusiems, išminties daugiau nepriduota, jiems tik mažiau bereikia, transui pasiekti, dėl to jie laimingesni, už dar su raudonais veidais savo likimo bendrus.
        Bet jų nesumaišysi su budistų išminčiumi Milarepa valgiusiu dilgėles ir pažaliavusiu..., o gal ir ne Milarepa.
        Bomžai nepiktybiški, iš praeivių, jeigu įsidrąsina, prašo trupučio centų, jie gi alkoholio jogai, tenkinasi mažu. Teko girdėti bomžišką pasakojimą, kad yra taškai, kur samagoną arba pilstuką pardavinėja šaukštais.
        Kai buteliui neužtenka, gerai ir šaukštas.
        Nueini, paskambini prie durų, išlenda ranka, sumeti centus, po kurio laiko išlenda sklidinas šaukštas išsvajoto skysčio, gauni kaip kokią Komuniją, ir patenkintas vėl iš naujo, nauju ratu, kitam maitinančiam šaukštui.
        Dauguma mūsų niekinam jų pasirinktą gyvenimo būdą, manom esantys geresni už juos, nes MES NE TOKIE.
        Jie gyvena beveik atskirtyje, beveik, kaip tas filmo Tokijas herojus iš kanalizacijos gelmių, šnekantis kalba, kurią supranta be jo, dar trys žmonės pasaulyje, bet suvokiantis, kad galima mėtyti granatas į tą blizgančią realybę, ir yra nesunaikinamas jokiomis mirties bausmėmis pasaulyje. Kaip ir mūsų bomžų beje.
        Mus supančius bomžus galima suprasti, nors jų kalba ir panaši į kokio nors Žvaigždžių karų roboto tartį.
        Išeidami į viešumą, išeidami lėtai, jie yra matomi, tame mūsų skubėjimo sraute.
        Jie juda lėtai.
        Gyvenimas sulėtintas dėl pasirinktos askezės.
        Askezės esmė ir vienas tikslas, gauti išgerti.
        Gauti išgerti yra gyvenimo prasmė, ne tikslas, bet toks granauskiškas paprastas ir aiškus pasakymas, gavai gyvenimą ir geri, ir nėra kito tikslo, nes visa kita yra, tik norai. Aišku, čia perfrazuoju Granauską.
        Gavus dozę, vyksta transformacija, bandymas prisiminti save, tokį, kaip visi, o dar labiau bandymas paaiškinti pasaulį, tokį kokį matai, kai tos dozės nėra.
        Tada pranašiškai prabylama, tereikia tik tas ištarmes kam nors užrašyti.
        Bet nėra kam, nes dažnas bendras tuo metu yra pakelyje į nirvaną, o pranašas pamojavęs savo skarmaluotomis rankomis nurimsta, kalba nuslopsta, ir kaip tas galvaninių elementų reklamos triušis, nulenkia galvą ruošdamasis perėjimui į pagirių transą, arba kaip sako, pašalo išleidimui.
        O prieš kelias akimirkas šypsena trys ant devynių, vienu žingsniu, kad ir iki mėnulio, ir ta šypsena pamažu, nors ir šventvagiška sakyti, tokia džokondiška traukiasi, tarsi sakydama:
        Gyvenimas yra gražus.

***

        Prie prekybos centro įėjimo klūpo elgeta. Štai jums kapitalizmo kontrastų įrėmintas vaizdelis.
        Galva kukliai nuleista, kepurė pamesta prie kelių, po kuriais pakištas kažkoks daiktas, matyt elgetos maišas.
        Lūpas krutina, aiškiai matau, tipo meldžiasi. Nors greičiau keikiasi, tyliai, kai krenta balti centai, o ne iš svajoti geltoni.
        Galvoju maldos yra pamirštos, nes staiga prisimenu jo veidą.
        Tas pats, kur buvo atėjęs, jau kokius du kartus. Sakėsi padegėlis esąs, vaikai alkani, o pats nutaisęs tokį didžiai nelaimingą sielvarto iškreiptą veidą, kokio pas Vitorijo de Sica toks Umberto D. nesugebėjo parodyti prieš lįsdamas po traukiniu, arba Čechovo Juodojo vienuolio personažas praradęs gebėjimą matyti savo vizijas.
        Kaip neduosi tokiam.
        Pirmą kartą daviau litų, duonai vaikams, antrą kartą lašinių bryzą parsivežtą iš kaimo.
        Taigi padegėlis, reikia šelpti.
        Dabar klūpo va, prie durų, gal greičiau susirinks savo alkaniems vaikams negu pakiemiais eidamas.
        Jaunimas pradėjo plūsti iš centro, apsiginklavęs sidrais ir coca - colomis, bei kitais energetiniais gėrimais ir sužvangėjo elgetai – padegėliui iš jų grąža. Koks dosnus jaunimas, galvojau sėdėdamas mašinoje ir stebėdamas tą vaizdą.
        Jaunimas nuklegėjo savo keliais, o elgeta žvaliai pašoka ant kojų, matyt nenutirpusios, neilgai „meldėsi“. Užsimeta savo terbą ant nugaros, matau, kad tą pačią į kurią andai ir mano duotus lašinius dėjosi, bei greitu žingsniu patraukia link aludės.
        Duris smagiai užtrenkia, paskui save.
        Aš greitai iššoku iš mašinos ir pribėgęs prie tos aludės lango matau, kaip padegėlis- elgeta eina su dviem dideliais alaus bokalais ieškodamas vietos kur juos išgerti.
        Taigi visai ne padegėlis, visai ne elgeta, o bomžas, ir kaip netikėtai paleistas pradeda suktis toks senas geras Etorės Skolos filmas Bjaurūs, purvini, pikti, pakeičiantis ką tik mintyse skambėjusią Hendelio ariją Lascia ch‘io piagna.
        Meluojantis bomžas.
        Tegu jis dar man paklebena duris, aš jį tikrai sušelpsiu.
        Lengvai ir greitai.

***

        Ant metalinių grotelių, prie prekybos centro, be gyvybės ženklų guli bomžas.
        Klynas šlapias, veidas baltas, ausys nulėpę, toks tikras Nosferatu. Per skruostą nubėgę rudi menkų maisto likučių vemalai.
        Šalia policininkas.
- Žiūrėk, - sakau dukrai, - kokie laikai atėjo, bomžo miegą saugo policininkas.
        Bandau atidžiau įsižiūrėti ar dar gyvas, ar jau pabaigęs savo kelionę.
        Mano mintis nutraukė privažiavusi greitosios medicinės pagalbos automobilis su visais įjungtais švyturėliais.
        Vairuotojas ir seselė lipdami iš mašinos movėsi gumines pirštines.
        Operacija prisikėlimas prasideda.
        Privažiavo policijos džipas, iš jo išlipo dar du policininkai. Ginkluoti pilna kovine komplektacija, pistoletai, dujų balionėliai, „bananai“ trūksta tik Aro malūnsparnio ir sensacijų ištroškusios žiniasklaidos grifų.
        Nors aras yra, jį pradeda judinti, su pasibjaurėjimo mina seselė šaukdama: ei!
        Šaukimas duodą vaisių, aras – bomžas pasimuisto ir spiria kažkam įsivaizduojamam koja, bet pataiko į sieną, per sprindį nuo prekybos centro vitrinos.
        Dabar jau įsijungia ir policijos pajėgos, o vairuotojas atveža neštuvus- vežtuvus ir tarsi maišą neša bomžą į juos, guldo, prisega diržais.
        Bomžas visą laiką kažką šaukia iš visų pastangų, bet jo gerklė tiek perdžiūvusi, kad neišleidžia jokio garso, kurį gali priimti normali ausis.
        Jį girdi tik šikšnosparniai ir vampyrai sakau dukrai, o ji sako kodėl, sakau matai, kad jis šaukia, o balso nėra, tai Nosferatu, jis matyt užgėrė kokio nors bomžo kraujo ir vos nenumirė vargšelis, bet reikia tikėtis, jis į mūsų miestą neatplukdė mirtį nešančio laivo ir nepradėsim mes sirgti kokiu maru, ar kiaulių gripu.
        Greitoji išveža tą nelaimingą Nosferatu ir pasaulio tvarka tarsi būtų atstatyta, aplinkui vėl ramu ir nyku, įprasta, kad gali pasakyti:
        Gyvenimas yra gražus.

***

        Aikštės pakraštyje, prie vieno iš keturių įėjimų – išėjimų į ją, ant abipus pastatytų suolelių vieni priešais kitus sėdi dvi bomžų kompanijos. Tarsi Anglijos parlamente, tarsi konservatoriai prieš leiboristus.
        Viskas taip ir yra, nes vienoj pusėj sėdi du vyriškiai, ir vienas iš jų rūko, o kitoj du vyriškiai ir moteriškė, jie turi pusę butelio kažkokio skysčio, kuriuo sparčiai dalijasi, bet kitai pusei neduoda jo. Ana pusė yra opozicija, jie gali tik dūmus leisti, o trijulė yra valdžia, nes svaiginasi savo turima dauguma ir tuo skysčiu.
        Moters bomžės šukuosena tarsi iš podiumo nulipusios manekenės, nes jos kirpčiukų, arba kaip ne tokie rafinuoti liežuviai sako, grifkė, tokia susiriebalavusi ir taip sukibusi, kad stovi kaip kokios pašiūrės stogas.
        Pagalvojau, jeigu staiga prasidėtų lietus, tai jai vanduo nubėgtų nuo galvos nekliudydamas veido.
        Įtampa tarp frakcijų mano apmąstymų apie šukuosenas metu padidėja, nes matyt dauguma, eilinį kartą atsako dalintis su mažuma.
        Mažumos atstovas, tas kuris be cigaretės, pašoka ant kojų ir bando kumščiu į veidą spausti pozicijos atstovą, matyt norėdamas nustumti nuo suolo, nes žodžiavimasis ir vyko tarp jų dviejų.
        Sėdintysis pastumia savo skriaudiką ir šis griūva ant šono.
        Tada jau kai nugriuvęs atsistoja ir spiria koja, bet spiria iš toli, pašoka ir sėdėjęs ant suolo. Abu stojasi į kažkokios kovos  (bomžų) išeitines pozicijas. Nors jų abiejų pozos reiškia viena „bijau“, opozicijos atstovas, kaip Klintas Ystvudas vaidinantis bokso trenerį smogia, tokį bomžišką sulėtintą smūgį į veidą savo skriaudikui, prieš akimirką nustūmusiam jį nuo kojų.
        Šis prisiragavęs to neaiškaus skysčio, tarsi Pelevino vampyras Rama suvalgęs specialųjį saldainiuką, greičiau negu kumštis palietė nosį, išvengė smūgio, ir nelaukdamas antro pats tvojo į marmūzę opozicijos atstovui.
        Aišku visa scena vyksta skambant neįmantriai literatūrinei kalbai, tiesa daugiau naudojant keiksmažodžius ir jungtukus bei įvardžius su būdvardžiais.
        Bet nuo smūgio bomžas sulėtintai smunka ant šaligatvio plytelių.
        Kokie kadrai koviniams filmams. Svarbiausia, kad viskas vyksta natūraliai, nereikia jokio montažo, lėtinimo, tiesiog kvapą užima nuo plastikos grožio, to nei Sigalui, nei Van Damui, nei Karadainui spintoje nesuvaidinti, na gal Berluskoniui pavyktų, bet labai abejoju, labai.
        Tyla.
        Pauzė.
        Ji labai reikalinga čia.
        Bomžas sujuda, ranka suranda suolo kraštą. Sunkiai užsiropščia ant jo, tarsi būtų nuo smūgio sumažėjęs visai, arba tas suoliukas būtų šios dienos Everestas.
        Tai tik energijos stygius, energijos dėl kurios stojo į bomžų dvikovą ir pralaimėjo.
        Nusišluostė kraują, pradėjusį lašėti iš nosies, stvėrė savo bendrui iš rankos cigaretės likutį ir užsitraukė giliai, giliai.
        Dūmus išpūtė į savo nepajudinamai sėdintį bendrą, o žvilgsnį nukreipė į Rytus, kur mašinoje sėdėjau aš, stebėdamas šią sceną ir gailėjausi, kad aš ne Jonas Mekas, ir nesinešioju su savim niekur kameros.
        Tas pralaimėjusias bomžo akis buvo privaloma nufilmuoti, nes jose atsispindėjo visa evoliucijos eigoje susikoncentravusi ilgesio, kažko geresnio siekimo esmė, ilgesio, kuris kartais tą homo sapiens sapiens apima net nežinant dėl ko, o čia retais tarpais lašantis kraujas iš nosies buvo iliustracija to, kokioje beviltiškoje situacijoje, kartais atsiduria bomžas, norėdamas tiek nedaug, išgerti gurkšnelį alkoholio, o su manim nesutinkantis Jaspersas pasakytų konkrečiau – ribinėje.
        Tuo ši scena ir pasibaigė.
        Lengvai ir greitai.

***

        Iš prekybos centro išėjo bomžų porelė.
        Moteris be ceremonijų, tarsi kokia Džiuljeta įsitvėrė į savo Romeo ranką ir abu išdidžiai patraukė skersai stovėjimo aikštelės į kitą gatvės pusę.
        Jie abu žinojo, kur dabar eina.
        Vyro rankose suposi aptrintas Aprangos firminis maišelis, jame taip pat susiglaudę supavosi dviejų butelių siluetai.
        Kokia harmonija spinduliavo ta kompozicija iš dviejų bomžų ir maišelio su dviem numanomais buteliais.
        Tiesiog norėjosi uždainuoti:

        Mudu du visam pasauly mudu du
        Pasiklydom ankstų rytą...
 
        Tokia klasikinės literatūros scena, eina kurorte Gurovas su Ana Sergejevna arba Tūla su Kunčino personažu, ar kokia kita garsi porelė, abu vienas kitam dėmesingi, išklauso vienas kitą, pažvelgia supratingai vienas į kitą.
        Gražu žiūrėti, tikra saldi, įsimylėjelių porelė.
        Bet bomžai.
        Pereina gatvę, stabteli, pradeda ginčytis.
        Atrodo visai iš niekur, lygioj vietoj, konfliktas, visai kaip pas žmonės, kaip PAS MUS.
        Moteris išsivaduoja iš parankės ir stipriai pastumia vyriškį, šis bando spirti į juodais purvinais džinsais aptemtą savo damos užpakalį, nepataiko, per lėtai, nes užpakalis jau pakankamai saugiu atstumu.
        Bomžo vestibiulerinis aparatas alkoholio lastelių, atomų, protonų ir fotonų yra perdarytas lėtesnėm apsukom, nes gyvenimas sulėtintas tos savanoriškos askezės todėl neįmanoma pataikyti į judantį užpakalį, kuris nėra apdraustas nuo smūgių, ar kitokių galimų sužalojimų, kad ir kaip gerai plastiškai judėtų, nes tai ne holivudo užpakalis apdraustas milijonui.
        Vyriškis nesiklausydamas visos triados savo atžvilgiu iš moteriškės pusės, nusispjauna rituališkai moters pusėn.
        Man sėdinčiam mašinoje, kilo antropologinis klausimas, o kodėl nusispjovė moters pusėn, juk bomžas, turėtų žinoti, gyvena taigi mano  akimis primityvų gyvenimą, bet kur du pešasi pavojinga su klausimais eiti. 
        Užsidega cigaretę ir nieko naujo nesužinojęs apie save, užtraukia dūmą, nusišypso.
        Maišelis, tas aptrintas Aprangos maišelis, taigi pas jį.
        Jis dabar, kaip spageti vesternų kaubojus rūko, paskęsdamas dūmų kamuolyje, tik jo riebaluotų plaukų vėjas neįstengia kedenti, kaip per tuos filmus, per silpnas, kur jam su prerijų vėju lygintis, o čia dar tokia savim pasitikinčio vyro šypsena.
        Jam yra ko šypsotis, jis pasaulio valdovas, tiesa tas pasaulis telpa į tuos du menamus butelius, bet jis yra alkoholio jogas, jam ilgai užteks, ir dėl to juk gali pasakyti tik, kad:
        Gyvenimas yra gražus.
2015-11-25 15:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-11-26 12:37
Pranas
Manau, kad sąžiningiau, pilietiškiau būti bomža, negu vagimi  milijonieriumi. Tai tik mano replika. Jų daug, o būtų dar daugiau, jeigu dalis jų nepasikartų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-11-25 21:49
Tams_a
Keistai klasifikuojate žmones, į rūšinius ir ne, mano vienas kolega įsirašė savo noru į jūsų aprašytųjų luomą, taip, kad niekada nesakyk " niekada", nei vienas nėra apsaugotas nuo bado, maro ir ubago lazdos.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą