Antuanas de Lisabona buvo neįtikėtinai drovus ir baikštus žmogelis. Kiauras dienas lindėdavo namuose ir bijodavo iškišti nosį į lauką. Tik anksti ryte, kai visas miestas dar miegodavo, šiaip ne taip įsidrąsindavęs sliūkindavo į balkoną ir tyliai melždavo savo ožką. Taip ir pramisdavo ožkos pienu (tiesa, kartais pasigamindavo kruopelę sūrio). Paklausite, kuo gyva buvo ta jo ožka? Atvirai kalbant, ir aš nežinau, bet manau, kad greičiausiai rupšnodavo vijoklius, apraizgiusius visą Antuano balkoną. Pats Antuanas neprisiminė, iš kur atsirado ožka jo balkone. Jis apskritai neprisiminė, nei kas jis toks, nei ką čia veikia, net nežinojo, kad jo vardas Antuanas de Lisabona. Nežinojo nei kokie dabar metai, nes bijojo išeiti į gatvę ir pasiklausti praeivio. Tačiau kažkodėl įtarė, kad turėtų būti maždaug viduramžiai. Taip ir slinko mūsų vargšo herojaus dienos, tokios panašios viena į kitą...
Perteikia šiuolaikinio tipiško žmogaus (kuriam svarbiausia atsikelti, pavalgyti, nueiti į darbą, grįžti, pavalgyti ir pamiegoti, ...) būseną. Neblogai. :)
'Sigutė' yra horror story, kuri nepadarytu gėdos ir Edgarui Po, vat šituo tautos palikimu galim didžiuotis. O amerikonų trileriai turi beveik išimtinai laimingas pabaigas, ir kuo prastesnis, tuo pabaiga laimingesnė.
Apie ką mes čia? A, apie Antuaną. Asmeniškai man truputį primena Charmsą, bet vis dėlto čia (c) dainuojantis tramvajus, kas yr labai gerai. :)
Akacija Akacija, nebuvo Sigutes pasakoj slibino, tik pikta pamote ir jos dukra (nepamenu, kad kuri nors ish ju butu buvus slibinu):))).
o dainuojanchio tramvajaus tekstas man primena anaiptol ne pasaka, o erlicka:))
(mergaite - IMHHHO, uzh svolochiaus dailiau sukalta:P)
visai nebūtinai pasakos turi baigtis laimingai. Krūvos yra su pabaigom, kur visi žūva, kaip prastam amerikonu trilery, galiausiai, ta laimė - itin sąlyginis dalykas. Pvz. lietuvių 'Sigutė' baigias nelaimingai ir raganai, ir slibinui... nėr laimės šiam pasauly