Lietuvių klasikinė literatūra: kodėl sunku suvokti parašytus kūrinius

Knygų skaitymas nuo neatmenamų laikų buvo ir dar tebėra prasmingas, naudingas ir daug gero duodantis užsiėmimas. Skaitymas praplečia ne tik jauno, bet ir seno žmogaus akiratį, suteikia vis naujos patirties, gerų emocijų. Tačiau šiuo metu skaitymo malonumas yra praradęs savo vertę. Dažnas jaunuolis neskaito, o ir pradėjęs knygą numeta į šalį, kaip neįdomią, nevertą dėmesio. Ne visada, bet dažniausiai tokiomis nevertingomis knygomis tampa lietuvių autorių parašyta klasika. Kodėl taip atsitinka, kur slypi viso to priežastys.
Skaityti išmokstame dar vaikystėje pradėdami nuo nesudėtingų skaitinių, kurie atitinka amžių ir turimus skaitymo pagrindus. Vaikystėje svarbu, jog pirmiausia skaityti ir domėtis literatūra skatintų šeimos nariai, parodydami, kad skaitymas yra naudingas, lavinantis vaizduotę, įdomus ir smagus užsiėmimas. Manau, kad pirmiausia tėvai turėtų vaiką supažindinti su lietuvių autoriais ir jų kūriniais (K. Saja, K. Binkis, J. Degutytė ir kt). tai padėtų pamatus tolimesniems lietuviškosios literatūros skaitymo etapams ir sudėtingesnių kūrinių skaitymui ateityje. Jau nuo vaikystės turėtų būti aiškinama, kad yra autorių ir kūrinių, kuriuos išsilavinęs žmogus turi būti perskaitęs. Pamažu prie to pratinti.  Manau, toks požiūris ir skatinimas padėtų mažinti šiuo metu labai stipriai vyraujantį nenorą skaityti. Vaikui reikia nuolat jam suprantama kalba paaiškinti, kodėl svarbu skaityti, tačiau neįkyrėti ir nebarti, neversti, nes tai gali visiškai atimti norą skaityti bet kokią knygą.
Gaila, bet daugelio noras skaityti atrastas dar vaikystėje vėliau virsta į neskaitymą, ir nesidomėjimą literatūra. Ypač tai išryškėja, kai tenka skaityti lietuvių autorių kūrinius, kurie iliustruoja, tam tikrus laikotarpius. Jaunam žmogui jie atrodo tokie tolimi ir nesuprantami. Autorių perteikti išgyvenimai dažnai skaudūs ir nesuvokiami tam, kas nėra patyrę to paties. Sunku skaityti ir dėl to, jog skiriasi ir suvokimas apie tam tikrus dalykus, pvz.; tremtį, okupacijas, pasitraukimą į svetimas šalis, skiriasi ir meilės, šeimos samprata, pasiaukojimas dėl kitų. Tokios temos nėra patrauklios skaityti jaunam žmogui, jei apie tai beveik nesidomi. Juk yra daug kitų būdų, kaip greičiau sužinoti norimą informaciją ir tai neužtruktų daug laiko ne taip, kaip ilgas ir dažnam nuobodus skaitymas, kartais su daugybe nesuprantamų seniau vartojamų žodžių ir frazių. Tai irgi nemenkai apsunkina skaitymą ir norima jį užbaigti net neįpusėjus knygos. Nesąmonė, nes nesuprantu, todėl ir neįdomu. Dažnai tuo ir užsibaigia skaitymas.
Pasidomėjus, kokios knygos mano pažįstamų rate jiems atrodo sunkiausiai suprantamos buvo tos, kurias kaip privalomas tekdavo skaityti mokykloje (Altorių šešėly, Balta drobulė) buvo sunkiausios, todėl dažnai tik praverstos paskaitinėtos ir tiek. Tik vėliau pasiryžus po kelių metų jau studijų metu perskaitytos iki galo. Ir stengtasi suprasti, ką skaitė, kadangi skaitė jau neverčiami, o savo malonumui ir su susidomėjimu, kūriniai atrodė daug įdomesni, gyvesni, paskatino domėtis kadaise buvusiais įvykiais, ieškoti kitų autorių rašiusių panašiomis temomis. Tai tik dalis jaunų žmonių, kurie iš naujo įvertino lietuvių autorių kūrybą.
Tenka pastebėti, kad per prievartą skaitomi vadinami privalomi kūriniai slopina norą skaityti. Blokuoja norą domėtis reikšmingais įvykiais, suprasti jų priežastis, atpažinti pasekmes. Manau tai svarbi priežastis, kodėl sunkiai suprantami kūriniai, nes jie skaitomi su mintimi, kad yra privaloma ir skaitoma paviršutiniškai, nesigilinant, negalvojant, kas bus iš to. Norint, kad jaunimas skaitytų ir domėtųsi lietuviškąja kūrinių klasikos gausa reikia juos sudominti, skatinti, paaiškinti, kodėl verta skaityti klasiką, kodėl tokie skaitiniai virtę klasika. Skirti tam laiko. Manau tai tikrai padėtų jauniems žmonėms atgaivinti skaitymo malonumą ir atrastį jį iš naujo.
Labai svarbu, kaip pateikiami kūriniai ir pristatomi jų autoriai. Jaunam žmogui svarbu vaizdumas. Šiais technologijų laikais galima pasitelkti įvairiausių būdų, kaip sudominti ir padėti suprasti kūrinį, kuris parašytas daug anksčiau. Daugelis sutinka, jog tinkamas pristatymas ir informacinių technologijų panaudojimas paskatino toliau domėtis ir ieškoti informacijos būtent apie lietuvių autorius ir jų kūrybą. Vėl gi nepamiršti priminti, kad išsilavinusiam žmogui svarbu turėti supratimą apie tautos patirtus išgyvenimus, iš to parašytus kūrinius. Sutikti, kad galbūt ne visada smagu ir įdomu daryti tai, kas atrodo neturės jokios reikšmės ar naudos dabar, bet vėliau tas pats skaitymas padės bendraujant su kitais praplės akiratį, suteiks galimybę pasakyti savo nuomonę apie tam tikrus dalykus remiantis ne tik internete skaitytais dalykais, bet ir knygomis, kurios yra tikrai vertinamos tik ne visų atrastos.
Lietuvių klasika tapusių kūrinių ne tokį didelį skaitomumą gali lemti ir konkurencija su užsienio autorių kūriniais, kurie šiuo metu turi didelį pasisekimą. Detektyviniai įtemto siužeto trileriai ir detektyvai dabar ant bangos. Todėl manau lietuviškoji kūryba kiek nustumiama į šoną, ribojamos ir naujų išleidimų galimybės, todėl sunku gauti kai kurias knygas, kurios tikrai net ir šiandien yra vertos daugelio dėmesio. Tarp gausios pasiūlos svarbiausia tinkamai pasirinkti, juk ne visos knygos yra vertos dėmesio. Tenka sutikti, jog kai kurios knygos rašomos tik siekiant pasipelnyti.
Svarbiausia, kad skaitymas iš tiesų yra naudingas. Ir nereikia bijoti skaityti lietuvių autorių kūrinių, jie tikrai yra įdomūs. Padedantys suvokti Lietuvos istoriją, tai, kas atrodo įvyko seniai, bet vis dar yra mūsų dalis. Niekada nėra vėlu pradėti iš naujo skaityti kūrinius, kuriuos laikėme neįdomiais, juk einant laikui keičiasi kiekvieno žmogaus supratimas todėl ir lietuvių kūriniai, kurie kažkada buvo prievolė dabar gali atrodyti tokie artimi ir suprantami. Nukeliantys ir iš naujo supažindinantys su praeitimi, visu tuo, kas primiršta.