Pasilieka tik tai –
kas svarbiausia,
visos kortos
ir užrašai –
išdėliojus
kasdienį pasjansą
muša tyliai krūtinėn –
pagaliau vėl žinai,
ką darai.
Neprisimenu metų
ir mėnesių
tik pavienius grumstus
be eilės,
kaip išklibusios sagos
iškėlusios
siūlo galą –
nedrįstant ieškoti
pirmosios siūlės.
Suguldytos į stalčius
minutės
pabučiuoja kasvakar
savo vaikus,
kaip daug matę,
patyrę močiutės –
leidžia klysti
ne-žino, kas bus.
Ar tu gimęs
po ąžuolu, palme,
ar dar likęs gile –
tavo delno istorijos tylios –
neiškaltos dar gatvės žvyre.
Net jei (n) eisi,
sėdėsi
ar tyliai suklysi –
pabučiuos tavo pėdas dangus,
saulės kraštą
vėl
žemės grumste
pamatysi –
taip,
kai reikia labiausiai,
net ir tiem,
kas nežiūri,
pakyla žvaigždėtas dangus.