Pasivaikščiokime per parką
tavo plaučiuose bręs kaštonai
tavo batuose bus per ankšta
šiurpas perbėgs į vieną šoną
upės vingiai į kitą krantą
kur seniai negyvena niekas
ir stotelėje vėjas šaltas
apkabins savimi per lietų
suklaidins kai reikės išeiti
iš romanų spalvotų lapų
keičia saulė šešėlių greitį
į sustingusį paukščių taką
į vėluojantį smėlio laiką
į alėjas laisvos vienatvės
man į dangų sugrįžti reikia
nes kitaip prie žmonių pripratins