Besileidžiančios, prisirpusių vyšnių spalvos, saulės atspindys nudažė kamuolinius debesis violetine spalva. Einant de Maas upės paupiu, glosčiau žvilgsniu krante, vėjo siūbuojamas, nendres, kurios priminė kažkada aprašytą Olandijos gamtovaizdį, Vangogo biografijoje. Žvilgsniu fotografuoju dangų šimtus kartų ir nenustoju stebėtis, kad jis kasdien vis kitoks, vis naujai jaudina. Beeinant paupiu, pastebėjau naujai sukurptą statinių tvorą. Šviežio alksnio medžio kvapą vėjas atnešė kartu su Lietuvos kaimo prisiminimu, kur ant statinių tvoros močiutė džiovindavo molio ąsočius. Kažin ką šiandien teks užkalbinti, nes tylėti ne visada geriausias pokštas, kurį tau atneša diena. Todėl apsidžiaugiau, kai koli veislės šuo pribėgęs prie manęs, draugišku žvilgsniu kvietė paglostyti. Šios rudos su balta apykakle kalytės šeimininkė, rami senutė, šiltai pasisveikino. Lengvas pokalbis užsimezgė greit. Šiaurietiška temperamentą turintys olandai atsargūs ir bendrauja mielai, bet dar mieliau užsidaro savo siaurame šeimos bei kelių draugų rate.
- Laba diena. Gražus vakaras šiandien, o saulėlydis ypač įspūdingas. Jūs ko gero šiuose kotedžuose gyvenate? - paklausiau senutės ir žvilgsniu parodžiau į už pylimo stovinčius rudų plytų triaukščius kotedžus.
- Taip. O jūs irgi čia gyvenate? Mačiau jus ne kartą, einančią paupiu - nuvilnijo ramus moters balsas.
- Ne. Aš gyvenu už centro, bet mėgstu čia ateiti pasivaikščioti, - atsakiau.
- Ar patinka Olandijoje?
- O taip, nors nostalgijos išvengti sunku. Tiesą pasakius žalioje žolėje besiganančios avys tokios pat kaip ir gimtinėje, tas pats mėnulis, saulėlydis taip pat džiugina akį. O ką jūs veikiate? - išdrįsau tiesiai paklausti.
- Dirbu savanore gamtos muziejuje už dyką, auginu šunį bei dalyvauju bažnyčios chore. O kuo užsiimi pati?
- Domiuosi poezija, rašau eiles, kolekcionuoju įdomius akmenis, užsiimu joga, bei auginu du vaikus.
- Poezija! Gražus užsiėmimas, - nuoširdžiai nusišypsojo senutė ir aplink akis įsirėžė linksmos juoko raukšlės, kurios jos veidui suteikė šarmo.
- Man metas eiti. Sudie. Gal dar susitiksime, - atsisveikino pagyvenusi olandė ir betoniniais laiptais pakilo ant pylimo, apaugusio žole, kuris supiltas po 1953 metų tragedijos, kada de Maas išsiliejusi upė nusinešė daug gyvybių.
Iškilo kažkada "Libeles" žurnale skaitytas Anjos atviras laiškas nuskendusiai draugei Monikai. Anja mojavo savo draugei atsisveikindama iki rytojaus, o naktį išsiliejusi upė nusinešė draugę į anapilį, iš kur nepareinama. Hukse ward krašto gamtos muziejuje kabo liūdnos to meto nuotraukos, kuriose ant stogu sulipę žmonės su gyvuliais, o vanduo liečia jų kojas.
Supiltas pylimas ištikimai saugo gyvenvietę nuo didžiausio Olandijos istorijoje priešo - vandens.
Violetiniai debesys glostė mano vaizduotę. Saulėlydis tiško ant de Maas upės paviršiaus, nudažydamas ją purpuru.