Grįžau po vasaros, po sodo,
grįžau iš Vilniaus neišvykęs,
iš vieno pakraščio į kitą
ir štai jau mano rytas švinta
šalia čigonų taboro.
Na, kaip nešūktelsi: valio!
Lig jo jau pėstute nukakti nesunku.
Arčiau – į oro uostą.
Ir geležinkelio stotis – čia pat,
vadinasi, ir mergos, mergos.
Jos visą laiką laukiančios...
Dzievuliau, pakuždėk, kaip iki šiol
man Vilniaus Naujininkai į poeziją netilpo?
Dabar gal per vėlu,
kai kelnės jau be prostitučių smunka,
bet kad ir taip – mintis sukrunta
ir aš, paglostęs ją,
kaip butelį degtinės parnešu į balių.
Eilėrašti, ateik –
kai tau sakau, kad daug draugų turiu
ir anė vienas jų numirt nemoka,
neužsimiršk: tarp jų ir tu.
Po truputį, po truputį
jau greitai pusamžis, kai inkarą
į Vilnių išmetėm kartu,
tačiau prisišvartavome vėliau.
Štai mūsų molas, pirsas – Naujininkai.
Ir Dievas čia, ir Velnias čia.
Jie irgi mūsų
ir neapleidžia iki šiol.