Vingiuoja takas per žalią girią,
kur auga eglės ir pušys tylios.
Viena kaip žvakė, kita - pakrypus,
taip jos ir auga tako abipus.
Raizgos ir kimba šaka į šaką,
taip man užstoja nuo saulės taką.
Takelis daro vėl naują vingį,
bet medžiai abipus stiebias mįslingi.
O kai vakaro saulutė leidžias, -
medžiai, tarytum, susiskleidžia.
Miške šurmulys visai nutyla,
gražiai suspindi pilnatis virš šilo.