Ištįsusi laiba banga
nuolat prausė krantą;
mėnulis mirksinčiu lanku
staiga pagriebė ranką.
Supratęs josios slaptą mazgą-
skausmo ir mirties gijas
ledu sukaustė liauną kūną,
kuris byrėjo vėjo audrose.
Siela pakilo
į žvaigždes
ir naują šviesulį surado
iš subyrėjusių kristalų
puošia kalėdinę
eglutę savo.