Juodi varnai skanauja mano kepenis,
ir nesvarbu kad jos pragertos.
Nejaučia saiko jie ir mano plaučiams, -
koks skirtumas kad jie jau prarūkyti.
Vytintų gėlių vandenyne,
jie neršia lyg mutavusios žuvys,
pametusios savo žvynus.
Ir traukia į save kaip magnetas,
visa kas dar juda, visa kas dar gyva.
Įelektrintais laidais virš mano kiemo, -
zuja, nenusiramina.
Lyg kirvio ašmenys kraujais paplūdę,
apakę jie iš pykčio ir godumo.
Virš žvakių jūros, pasklidęs tirštas dūmas,
neleidžia vėlėms pakilti ir ištrūkti -
štai raganai nusvilo rūbai,
o iš šluotos liko tik vaikų kūnai.
Godžiai karksi šie velniūkščiai -
tikisi gardžios vakarienės...
O aš tolyn vis bėgu,
nuo jų alsavimo mirties lyg beprotystės.
Ištrūkti ir nepaskęsti kaip tos vėlės,
man padeda geltonas chrizantemų vynas.
Ir nesunku išgirsti
akmeninių kryžių tankumyne,
kai mano siela iš naujo užgimsta,
visa tamsių sapnų iškankinta.
Rudenio vėjas apgirtęs nuo žvakių fluidų,
man primena tą Lapkričio rytą,
kai tu suradai mane gyvą,
keptų varnų sąvartyne...