Rašyk
Eilės (72755)
Fantastika (2185)
Esė (1499)
Proza (10270)
Vaikams (2486)
Slam (49)
English (1097)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 40 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Įtipenu tyliai, tarytum bijočiau ką nors išbaidyti. Timpteliu užuolaidos kraštą. Viso lango ji neuždengia, bet aplink netrukus tapo jaukiau. Savo svečiavimosi Varėnoje metu dažnai atslenku į šį mažą kambarėlį. Stengiuosi nutaikyti, kai močiutės nėra namie, nes pamačiusi, kad esu čia, ji būtinai įkiša nosį pasižiūrėti, ką veikiu. Nežinau, ar tai nutinka netyčia, ar ji tikrai mane stebi, bet vienai neleidžia viduje pabūti nė mažiausios akimirkos.
    Tikrai tikiu, ne, ne tikiu, bet jaučiu, kad kambaryje yra likusi dalelė mamos – ta, kuri man nepažįstama. Mėgstu čia sėdėti sustingusi ir visiškai nieko neveikti, tik svajoti, gerti į save svetimą, man svetimą kvapą.
    Susmeigiu akis į sieną ir įsivaizduoju, kad esu ji.
    Būtų neteisinga sakyti, kad jos nemylėjau. Netiesa ir tai, kad ji nesirūpino manimi. Ji visuomet buvo šalia, net daugiau nei tėtis, bet tas buvimas – net nežinau, kaip tai įvardyti – kartais prilygdavo apleistam baldui ar senam nuo neatmenamų laikų turėtam kilimui: vaikštai, jauti artumą, bet nesuvoki, kad tau jo reikia; jei išneši, lieka kietos grindys, ir tikriausiai taip būtų visai gerai, bet namai vis dėlto jau kiti, pasikeitę, net garsas nebe tas – aidas, skardžiai atsimušęs į sieną, grįžta ir pliaukšteli per žandą. Taip ir mama – ji sugerdavo tai, kas nepastebimai liedavosi per kraštus, tai, kas nutikšdavo nuo mūsų skambių, perpildytų ir turiningų gyvenimų.
    Tą laikotarpį, kai ji buvo ligoninėje, šeimos kasdienybė toliau sukosi kaip įprasta, rodėsi, visai niekas nepasikeitė; ir vis dėlto jutau, kad mamos mums visiems labai trūksta. Be jos namai buvo per daug švarūs, tvarkingi, gryni. Kartais pagalvoju, kad tėtis yra per daug tobulas, todėl mama mums reikalinga – kaip svarstis ant perkrypusių sidabro svarstyklių.
    Savo santykį su ja išgyvenau per tėtį. Jis niekada atvirai nedemonstruodavo, kad mamą myli, be to juokingo „ašavemėliu“ nesu mačiusi ar girdėjusi jokio kito ženklo. Tačiau jis globojo ją kaip vaiką, kartais net iki skausmo rūpestingai. „Gunda ilsisi, netrukdykite, dabar Gundai reikia ramybės“, – ir taip kasdien, metai iš metų, nuolatos, kiek tik save atsimenu. Jie net nevadino jos mama, kviesdavo ją vardu – ir tėtis, ir Kaja. Kartais jų draugijoje pasijusdavau lyg svetima prielipa, nes aš mamos negalėjau ir nenorėjau vadinti kitaip.
    Dabar net nežinau, kiek man buvo metų, kai sužinojau, kad Kaja – ne Gundos duktė, o tai reiškia – ir ne mano sesuo. Mama turbūt niekada nebūtų to pasakiusi, jai tai nerūpėjo, ji pasaulį vertino kitaip, neskirstė į mano ir svetimas. Pati Kaja to irgi neminėjo – ji buvo įsitikinusi, kad visi tai žino, ir nėra reikalo apie tai kalbėti. Taigi, darbo ėmėsi tėtis, kaip visada – nutaikęs laiką, kai, jo galva paskaičiavus, tai yra protinga. Nemanau, kad jam tai buvo sudėtinga užduotis, tik eilinė paskaita, vienintelis skirtumas – kad auditorijoje sėdėjau aš viena.
    Manau, laikui bėgant ir pati būčiau viską supratusi. Tik aklas galėjo to nematyti. Kaja buvo ryškus kaspinas ant mūsų bespalvės šeimos: tėtis lyg pilko akmens statula, mama blyški lino staltiesė ir galiausiai aš – dar baisiau – jie abu kartu sudėjus ir padauginta kvadratu. Kaja buvo visiškai kitokia, savyje ji turėjo sutelkusi tiek gyvasties, kad reikėtų nežmoniškų pastangų, norint ją perrėkti. Niekas to ir nebandė. Vien jos garbanų ryškumas galėjo prižadinti iš miegų. Labai gerai pamenu mūsų keliones, kai mama paliepdavo: „Sek Kają! “ Tada akimis įsisiurbdavau į jos oranžinį kaltūną ir nebepasileisdavau. Tai buvo paprasčiau nei laikytis įsikibus į suaugusiojo ranką.

    – Gerdute, štai kur tu, – įšoka pro duris močiutė. – Kaip gerai, kad čia užėjau, nes tikrai būčiau nerimavusi. Kodėl gi sėdi taip tyliai? Grįžtu, o namai tušti, – dūsauja senoji. – Tai ką gi tu, vaikeliuk, nuveikei, kaip dieną praleidai? Žinai, šiandien taip vėsu, galvojau, gal anksčiau pereisi. Laukiau, laukiau tavęs...
    Ji pila, vis pila žodžius, nesiliauja. Būna, kartais vis dar mėginu įsiterpti į tą srūvančią jūrą, atsakyti į užduotus klausimus, bet jau baigiu išmokti, kaip su šia moteriške bendrauti. Kai tyliu, mums abiejoms gerai. Netgi pradedu ją savaip pamilti. Per pažinimą ateina supratimas ir meilė. Meilė tam, iš ko pati kilau. Manau, tėtis tai patvirtintų.
    Senoji pastato ant stalo braškių kupiną pintinėlę. Savo guvia ranka karštai trina man petį ir čirška:
    – Va, valgyk, vaikeliuk, valgyk.
    Ji jau ne sykį girdėjo, kad braškių negaliu ragauti, bet vėl priešais mane lyg niekur nieko išdidžiai dėlioja parneštas uogas, glosto jas tarytum meilius padarėlius. Žiūriu į išsipūtusius uogų pilvukus ir suima pasiutiškas juokas, pajuntu, kad kūnas tirta iš vidaus, tuoj tuoj praplyš. Apsimetu, kad užspringau, garsiai užsikosėju, stengiuosi, kad scena atrodytų kuo tikresnė – negaliu gi skaudinti šios gerumo fėjos.
    Ji puola manęs gelbėti, tada aš gelbėju ją, o galiausiai išsigelbėju pati:
    – Aš tuoj, tuoj.
    Sprunku į vonios kambarį ir imu saujomis pilti vandenį ant veido.
    Pakėlusi galvą žiopsau į savo pačios atvaizdą, lyg į kaukę iš siaubo filmo: visai bespalvė oda, nei antakių, nei blakstienų, tik prakirpti plyšeliai akims, lūpos išblyškusios kaip numirėlio. Skaidrūs lašai sunkiasi, teka per skruostus, kapsi, vis kapsi žemyn. Bent kraujo duotų – net to nėra.
    – Gerdute, ar jau viskas gerai? – berbena senoji.
    Mykiu kuo garsiau, kad tik ji nurimtų. Atvaizdas veidrodyje išsilieja, mėginu įžvelgti, kuo aš panaši į mamą. Pamenu, kaip ji juokaudavo: „Pagimdžiau svetimą vaiką. “ Kažkada, seniai seniai. Vėliau ir to nebegirdėjau, tarytum jai neberūpėtų, kas aš ir kieno. Priešingai, nei šia bobulytei, kuri vis kartoja: čia mano vaikai, čia mano vaikai.
    – Pasiimk naują rankšluostėlį iš krūvos. Nepėjau pakabinti.
    Pačiumpu rankšluostį ir panardinu žvilgsnį į susidėvėjusį audinį. Man patinka šie seni močiutės daiktai – tikriausiai jie senesni nei mama. Ta mažytė mintis dabar paguodžia. Galvoju, jei kažkas čia išliko taip ilgai, išliks ir mama. Vis prisimenu, kaip jos trūko tas dienas. Nenorėčiau, kad taip būtų visą gyvenimą. Juk aš dar visai jauna, o mamai nėra nė penkiasdešimties.
    Grįžusi į kambarį vėl klesteliu ant sofos ir bukai įsistebeilyju į braškes. Jei tik galėčiau, ir jas suvalgyčiau.
    Močiutė kažkur išskubėjusi, bet netrukus jos juodaplaukė galva išnyra iš tamsaus tarpdūrio. Įeidama pastebi, kaip stumiu nuo savęs krepšelį su raudonom uogom.
    – O gal ir protinga tų braškių nevalgyti, ką čia dabar žinosi.
    Na va, vėl viską sugadino! Būna ir pikta, ir skaudu, kai ji šitaip nusižemina, dedasi esanti kvailesnė nei yra.
    – Močiute, čia ne uogos kaltos ir ne kas kitas, tik aš joms alergiška.
    – Tu labai protinga, Gerdute.
    Nusijuokiu. Apima bejėgiškumo būsena. Va, tokiom akimirkom suprantu mamą – kodėl ji čia būti nenori, kodėl jai visa tai nerūpi. Reikia nežmoniškos kantrybės, skandinaviško šaltumo. Apsivelku tėvo oda, apibarstau mamos prisiminimų sopulius daniškų kopų smėliu ir atsisuku:
    – Močiute, alergija nėra protingas dalykas, tai tokia lyg ir liga, kuri nepagydoma, – vis keliu balsą, kad ji manęs nepertartų, ir stengiuosi nė akimirką nestabtelėti. – Bet aš visai sveika, viskas man gerai, tik negaliu valgyti braškių. Visiems jos tinka, tik ne man. Ir niekas čia nekaltas, nei jūs, nei braškės, nei aš pati.
    – Taip, tavo tėtis man sakė.
    – Čia ne tėtis kaltas! – nė nepajuntu, kaip įsijungia klevlanų refleksas.
    – Oi, baik, vaikeliuk, aš ne tai turėjau galvoje.
    Ji vėl neria į savo „taipžinomatikraibetnetodėlkad“ jūrą – tą, kurią mama vadina psichiatro detektoriumi. Beviltiškai atsilošiu ir staiga pajuntu, kaip pakaušis įsiremia į aštrų smaigalį. Nebesusivaldžiusi aikteliu. Senoji šoka prie manęs su savo išgąsčiu, paguoda, kalte ir pažadais, aiškina, kad tos vinies jau seniai ten neturėjo būti, nuo tos dienos, kai mama nukabino savo paveikslus.
    Jos smulkūs piršteliai narsto po mano plaukus, ieškodami, ar neliko žaizdos, delnas trina pečius, žodžiai glosto: viskas gerai, viskas baigėsi gerai. Bet aš pajuntu, kaip žaizda ima plėstis, tvinksta, ji neišnyks, nebesugis, kol nerasiu – kur mama sudėjo tuos paveikslus, kodėl jų nebeliko? Ji niekada jų neminėjo. Nieko iš jos vaikystės neturėjau, tai buvo lyg peiliu nurėžta.
    Vis prisimenu didįjį paveikslą, tą kuris apvertė aukštyn kojom mūsų namus. Turbūt nereikia būti didžiu psichologu, kad suprastum, jog mamą ir tapybą sieja kažkokia pavojinga gija.
    – Močiute, jau einam, – ištariu ir pakylu.
    Atsipučiu pamačiusi, kad bobulytė be prieštaravimų pakyla. Tai ne jos reikalas – mamos paveikslai, aš, tėtis ir mūsų šeima – privalau pati atrasti saitus ir priežastis. Močiutė turėjo ją vaikystėje, matė, kaip ji piešia ir bręsta. Nukabino ir suslėpė jos pavaikslus. Turbūt ji per daug myli savo Gundą, nenori dovanoti jos Klevlanams. O aš – dar pati nežinau, kas esu.
2015-11-01 16:24
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-06 11:47
Upė Piliakalnytė
Gyvai vaizdingai aprašyta, verčia ieškoti sąsajų su savo gyvenimo patirtimi. Puikus kūrinukas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-11-06 08:15
sesė_mėta
O, Gundos pratęsimas, kaip smagu!
"Viso lango ji neuždengia, bet aplink netrukus tapo jaukiau" ar nereikėtų čia rašyti "tampa"?
Ketvirta pastraipa labai graži - tas mamos palyginimas su baldu :).
Dar kažką norėjau pasakyt, bet jau bėgu dirbt. Gal paskui
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-11-03 00:10
paws
Dailus ir kabinantis tekstas. Labai patiko apie tą kilimą ir šiaip pati motinos idėja. Gal norėjosi atviresnio jausmo (kad ir ten kur baksteli vinukė, atrodo pratrūks nors kiek, ir visgi ne).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-11-01 17:56
Juozas Staputis
gražus ir spalvingas apsakymas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą