Iš „Kasdien“ (XI-01)

Ne kaip jaučiuosi
Kai visi šventi,
O aš štai toks –
Netgi rožančiaus kelti neišmokęs
Vienoj ausy bažnyčios skambina,
Kitoj  girdžiu, kaip mintys kuždasi:
– Kodėl turėčiau neįtikti Jam,
Jei netikiu, kad Jis yra?
O pažiūrėk: iš knygų sukrauti laužai.
Netgi skaudžiau nei  aš
Laisvamanybė daga...

– Seni laikai, senovė tai, o mielos, –
Į atmintį prasitariu netyčia
Ir pamanau,
Kaip gera būtų savyje
Turėti nuosavą bažnyčią.
Tegu neskambintų varpais,
Dangaus te nežadėtų,
Bet gal atliegtų vaikiškai smagi narsa
Save kaip poterėlį iškalbėti:
Esu va šitoks, koks esu
Ir, Pranai -  ką?

Ne, ne...  Nereikia  šitaip, Dieve,
Lengviau tikėti, kad esi,
Negu save matyti išrengtą
Kaip poterėlį.