Kartais širdis sudūžta gražiai

Oranžinė pilnatis į langą varva,
dieną prarijo sapnas:
norėjau sugauti vaivorykštės spalvą -
ėmiau, kas iš Likimo saujos teko.
Nakties paukštį supa vėjo medis,
šalnos ašara blizga ant lapų,
vasaros saulės ramunė gedi -
nuo vienišumo apsimiglojo akys.
Tyla, kaip rimbas vingrus, žeidžia,
klausausi žingsnių kurių nėra,
vaiduokliai sienoj piešia veidą,
inkliuzu sustingo sielos ašara.
Kaip akmeniu per plytą,
per širdį braukia vienišumas -
oi, ne perlai iš akių man krito...
ši naktis neregėto gražumo.
<<>>
kartais širdis sudūžta gražiai