Kai į rudenį beldžias raudonis,
O ryte jau nubusti sunku.
Aš užpildau eiles šitais žodžiais,
Ir su šypsniu ant lūpų linkiu…
Nesibaiginčios saulės kelionės,
Tarp laimingų ir ne – pavardžių.
Tikro žodžio iš savo svajonės,
Apie tai, kas ateina laiku.
Lengvo gūsio prasmingoj kelionėj,
Dienoje tarp savų – svetimų,
Ir be abejo šypsnio panosėj,
Net jei niurzga esi iš tiesų.