Pasigailėti neprašo

Nieko,
O nieko
Kas su manimi
Ar bent prie manęs – NETURIU.

Motin, tu kūdikį savo ant rankų imi
Ir džiugu tau, kai ištaria jis:
– Mamyte, tu mano Saulė šviesi.

O aš nieko, o nieko
Kas su manimi
Ar bent prie manęs – NETURIU.

Taip, Saulė esu.
Deginu save savo ugny
Ir pasitaiko, kad vėstu...
O! Dieve, meldžiu,
Neleisk man ataušti,
Padėk, kad ir vaitodama
Pragarą šitą kaip džiaugsmą iškęsčiau,
Kur ir Dmitrijus Mendelejevas
Su savo lentelės metalais ir - ne,
Kūrenasi ir pasigailėti neprašo.

Lygosi, lydosi akmenys,
Lydosi viskas – plienas, uranas
Ir auksas – taip pat...
-------------------------------
Motinos, neužmirškite –
Kai sūnūs ar dukros nueina nuo rankų,
Saulė šviečia  į šviesą
Vis skaudančiu savo krauju.