Visada norėjosi šiek tiek daugiau sužinoti apie kitas, ne tokias populiarias ar žinomas religijas. Galbūt vaikystėje susidomėjimas Indija lėmė, jog skaitant atitinkamą literatūrą radau štai tokią religiją pavadinimu - džainizmas. Taigi pasitaikė puiki proga susipažinti būtent su susidomėjimą keliančios Indijos religija.
Džainizmas turi tris milijonus išpažinėjų, aišku, visi jie Indijos gyventojai. Lietuvos mastu tai būtų didelis išpažinėjų skaičius - visa Lietuva. Tačiau Indijoje tai tik nedidelė dalis tikinčiųjų džainistų. Pasaulyje (VI a. Pr. M. E.) šią religiją išpopuliarino Mahatma Gandis. Jis nebuvo džainizmo išpažinėjas, tiesiog augo džainistų aplinkoje. Pagalvojus apie krikščionybę šią pasaulyje skleidė ne vienas didis pranašas, vienuolis ir kiti dvasininkai, tačiau svarbiausias yra Jėzus Kristus.
Lyginat džainizmą ir krikščionybę išsiskiria šių religijų svarbiausios doktrinos. Pirmiausia, džainizmo išpažinėjų svarbiausia doktrina- ahimsa – nesipriešinti blogiui prievarta, nežudyti gyvų būtybių. Džainistai tiki, kad visos gyvybės formos turi sielą, taip pat tiki atgimimo ciklu: geras žmogus atgimsta aukštesne gyvybės forma. Visa religinė sistema grindžiama asketizmu bei smurto nenaudojimu prieš jokias gyvas būtybes. Džainų vienuoliai savo gyvenimą grindžia neturtu, paklusnumu, skaistybe. Eidami jie šepečiu šluoja žemę prieš save, bijodami užminti vabzdžius, ir nešioja kaukes, kad vabzdžiai nepatektų jiems į burną.
Krikščionybėje svarbiausia – tikėjimas, kad yra vienas Dievas pasaulio Kūrėjas ir Valdovas. Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Dievas teisingas ir gailestingas, moralinių normų laikymasis. Aišku, yra gerbiami visi gyvi padarai jie irgi yra Dievo kūriniai, tačiau krikščionys tikrai nesisieloja dėl to, jog priplojo uodą ar musę. Šiuo požiūriu katalikai daug laisvesni.
Šios religijos nariai daugiausia buvo aristokratai, tačiau suvienyti jie tapo paprasta bendruomene, kurią sudarė pasauliečiai, vienuoliai tiek vyrai, tiek moterys. Prieš stojant į šią bendriją vieniems atrodė, jog visiškas atsidavimas yra tada, kai atsisakoma, bet kokio turto taip pat ir drabužių. Kiti manė, jog pamaldumui nėra jokios reikšmės ar žmogus turi kažkokio turto ar ne. Juolab jie nesutiko, kad pamaldumas reikalauja vaikščioti nuogiems. Taip ir išsiskyrė dvi pagrindinės džainizmo sektos. Dėl kiek skirtingo supratimo tarp jų nekilo nesutarimų jokiais laikais.
Vėlesniais laikais dėl tuometinės valdžios ir gyvenimo netinkamų sąlygų džainistai suskilo į dvi sektas. Pirmoji, kuri nesilaikė senųjų papročių – švetambarai (baltai apsirengusieji) ir išlaikę senus papročius - digambarai (dangumi apsigerbusieji; erdve apsigerbusieji). Taip išliko iki mūsų dienų.
Matomai džainizmo religija buvo prieinama tik išrinktiesiems. To niekaip negalima pasakyti apie krikščionybę. Tikėjimas yra visų, nesvarbu, kokio luomo žmogus. Juk Dievas myli visus vienodai ir senus, ir jaunus, ir vyrus ir moteris, ir vaikus – visus be išimties. Jokio suskirstymo, kaip tikėti ir kas gali nėra. Dievas kviečia visus kurti Jo karalystę žemėje. Priimti Viešpatį į savo širdį.
Džainizmas atrodo religija kaip ir bet kuri kita, tačiau lyginant su krikščionybe skirtumu tikrai galima surasti. Pirmiausia, kas yra įdomu, jog yra toks dalykas kaip reinkarnacija. Pagalvojus gal ir būtų neblogai vis iš naujo atgimti vis kita būtybe tai žmogumi (moterimi, vyru), tai kokiu nors gyvūnu, augalu... ir t. t. juk šis tikėjimas teigia gyvybė yra visur ir tai reikia be galo gerbti. džainizmas tiki, kad egzistuoja begalybė gyvųjų ir negyvųjų apraiškų t. y. sielos ir nesielos. Kartu sugretinama siela ir materija, o juk tai turėtų būti kartu nesuderinami dalykai. Tiek dvasia tiek materija turi įvairiausių savybių. Man tai iš vis su tikėjimu nesisietų. Įdomu ir tai, kad šiame tikėjime siela nekeliauja kaip krikščionybėje į rojų. Jos klajoja begalinėje visatoje. Pagrindas yra visata, klajonės joje. Man tai atrodo amžina kančia. Siela turi kelias būsenas, kadangi atgimimo kelias yra gana ilgas. Siela yra suskirstyta į lygmenis priklausomai nuo to, kokia buvo žemiškoji egzistencija.
Šioje religijoje svarbus išsivadavimas. Tai turi padaryti išlaisvindamas savo sielą iš materijos gniaužtų. Tam reikia įgyti: teisingą žinojimą, tikėjimą ir elgesį. Teisingą žinojimą suteikia džainizmo pažinimas, teisingą tikėjimą įgyjame įtikėję, teisingas elgesys įmanomas laikantis tiesų. Pats svarbiausias yra teisingas elgesys. Visi tikintieji duoda įžadus, kurie apibendrina viso tikėjimo esmę tai draudimas kankinti ar žudyti gyvas būtybes. Užgauti gyvą būtybę net nesąmoningai vadinasi užsitraukti baisias karmos pasekmes.
Negalėčiau savęs išsivaizduoti šio tikėjimo išpažinėja. Su tokia religija ne gyvenimas o pragaras būtų. Kadangi visame kame yra gyvybė nieko negalima daryti, nes net erzinančios musės pritrėškimas man garantuotų nežmoniškas kančias. Mirčiau labai greitai, nes neturėčiau ką valgyti, nei mėsos, nei žuvies. Net daržo jokio, nes dar slieką sutrinsiu, žemė kentės. Nepavydžiu šiems žmonėms jie turbūt gyvi tik vandeniu, jei jį iš vis galima gerti, o maistą jiems turbūt atstoja presuotas oras.
Amatas vėl tinka ne bet koks. Tai kaldami geležį ją kankina, tai medį dirbdami jį skriaudžia. Keisti dalykai, nes man iš šių medžiagų pagaminti daiktai ir jų apdirbėjai žmonės atrodo visiškai normalus dalykas. Gyvenant Indijoje tai būtų lygu pasaulio pabaigai, baisiausiai nuodėmei. Kyla klausimas, kur šie žmonės gyvena ir iš ko jų gyvenamieji pastatai. Sakyčiau griežta religija gerbti viską, kas gyva ir taip stipriai tai parodyti savo gyvenimo būdu.
Kitas dalykas būtų džainistinė pasaulio samprata, kuri puikiai atskleidžiama parabolėje apie žmogų šulinyje. Sykį gyveno žmogus, kuris prislėgtas skurdo paliko namus ir iškilo į svečią šalį. Po keleto dienų jis pasiklydo ir pasijuto beklajojantis po tankų mišką. Čia susidūrė su paklaikusiu drambliu, kuris puolė žmogų iškėlęs straublį. Žmogelis jau gręžėsi kuo greičiau sprukti, kai prieš jį išdygo baisinga ragana, kuri įtūžusi mojavo aštriu kardu. Drebėdamas iš baimės žmogus žvalgėsi į visas puses, kur čia pabėgus, kai pagaliau išvydo augalotą medį ir nudulkėjo jo link. Neįstengdamas užsiropšti slidžiu kamienu, o baimindamasis mirties, jis puolė į čia pat žiojintį seną šulinį. Krisdamas dar spėjo nusitverti kuokšto nendrių, želiančio iš šulinio sienos, ir laikėsi jų pakibęs, jau visiškos nevilties pagautas. Apačioj išvydo gniužulą besiraitančių gyvačių, kurios sujudo sukiršintos jo šlumštelėjimo šulinin, o pačiame dugne, kaip jis suprato iš šnypštimo, atvėręs nasrus jam praryti, laukė kerėpliškas juodas smauglys. Net ir suvokdamas, kad jo gyvenimas truks tol, kol išlaikys nendrės, žmogus visgi žvilgtelėjo aukštyn ir išvydo dvi peles, vieną juodą, kitą baltą, graužiančias žolės šaknis. Tuo metu dramblys, įsiutęs, jog nepastveria savo aukos, trenkė į medį ir išardė bičių drevę. Bitės puolė ant vargšo įsitvėrusio kuokštą žmogelio. Kai bitės jam varė geluonisant antakio staiga nulašėjo medaus lašelis, nuriedėjo per veidą ir pakliuvo ant lūpų, suteikdamas žmogui akimirksnį saldybės. Ir užsigeidė jis paskanauti daugiau tų lašelių, ir užmiršo net savo būties negandas.
Šioje istorijoje žmogus reiškia sielą, jo klajonės miške - egzistenciją. Pasiutęs dramblys reiškia mirtį, o deivė ragana – senatvę. Medis – išsigelbėjimo simbolis, į jį įkopus nebelieka mirties baimės, tačiau jaudulys jo pasiekti žmogui neleidžia. Šulinys yra žmogiškojo gyvenimo simbolis, gyvatės reiškia aistras, smauglys – pragarą. Nendrių kuokštelis- žmogui skirtas laikas, balta ir juoda pelės yra šviesioji ir tamsioji mėnesio pusės. Bitės tai ligos ir rūpesčiai, o medaus lašeliai tai menki malonumai. Kaip protingas žmogus tokioje klaikioje situacijoje gali trokšti tų malonumų.
Šiame pasakojime kiekvienas gali atpažinti save ir su gyvenimu susijusius dalykus. Aiškiai matoma, kokios pagundos ir pavojai yra kiekvieno žmogaus gyvenime. Kaip žmogus kartais negali pasiekti gyvenime to saugumo ir užtikrintumo gyvenime, todėl tenka klajoti nežinia kur ir kaip. To pasekmės įvairios pagundos, vedančios į pragarą ir nuodėmę, kartais privedančios netgi prie mirties slenksčio. Jei žmogui pavyksta jam suteikiama kažkiek laiko viską pakeisti, pažvelgti kitaip į susiklosčiusią situaciją. Tačiau leidžiantis užvaldomam malonumo nėra gerai tai veda į pražūtį ir amžinas klajones nerandant sau vietos jokiame pasaulyje tiek gyvųjų, tiek mirusiųjų, kad ir kokį tikėjimą žmogus išpažįsta.