***

Nuo meilės iki neapykantos tėra vienas mažas žingsnelis. Tačiau jis veda į prarają, į kurią tavo meilė tave įstūmė, todėl norint sugrįžti iš tos prarajos reikės ilgai ir sunkiai kopti viršun. Bet dažniausiu atveju kopiant į viršų suklupsi, neįsikibsi pakankamai stipriai ir krisi vėl į neapykantos bedugnę. Tada bandysi vėl iš naujo. Praeis daug mėnesių, o tu toliau kopsi. Nebejausi savo kruvinų rankų ir nebepastebėsi skylės savo krūtinėje. Bet kokiu atveju tau reikia pasiekti viršūnę, nes ten palikai savo širdį, todėl turi sugrįžti ir pasiimti savo meilę, už kurią pastarąją ir atidavei. Praeis daug metų, kai pagaliau išvysi saulės šviesą. Tačiau... tu tiek ir tepamatysi. Kol lipai aukštyn, ten – viršuje – labai daug kas pasikeitė: tau išnykus tavo gyvenimo istorija tapo lyg liaudies pasaka – žmonės patys kūrė, kas tu ir kokia esi; atsirado, matyt, ir naujų personažų, kurie tarsi bandė pašalinti kadaise čia tvyrojusios meilės pėdsakus ir persikėlė į kitą vietovę. Viskas, ką rasi toje vietoje, nuo kurios kritai – tai savo pajuodusią, nudžiuvusią ir smirdančią nuo kaitriai prievartavusios saulės širdį, kurią įsidėjusi atgal į krūtinę, keliausi į naująjį meilės miestą. Dabar tu nebesi ta, kuria buvai prieš kritimą. Dabar tu esi tai, kuo tave sukūrė kiti. Tu matysi daug laimės ir džiaugsmo žmonių akyse, matysi įsimylėjėlius bei jų laimingas, linksmai spurdančias širdeles. Matysi ir tuos, kurie tavyje pastebės kadaise tvyrojusį norą mylėti ir džiaugtis gyvenimu. Tačiau tavo širdis jau sugadinta ir tu negalėsi atjausti pastariesiems to paties, todėl jiems prisiartinus negailestingai kibsi nagais į krūtinę, išplėši širdį, sudraskysi ją į skutelius jų pačių akivaizdoje ir nustumsi žemyn į tą pačią bedugnę, iš kurios kadaise tu taip ilgai kapsteisi...

2015 m. spalio 26 d.