Persisveriu per tilto turėklą, kad nusiskinti debesį.
Nusiskinti taip, kad nepabirtų nei vienas lašelis,
Nei viena snaigė.
Garbinu potencialą užkoduotą žodyje
Dauguma sėdi ir murma kaip niekada niekada...
O aš klausausi it tas paukštis elektros
Ir mąstau ar bailiai – progresuoja?
Jie, tik bijo... todėl niekada niekada nesimyli,
Tam netinkamose vietose, tik lovose,
Kuriose vėliau ir sugenda.
Ir niekada niekada net savo mintims
Neleidžia nuklysti toliau nei jų miesto ribos.
Niekada niekada neleidžia sau sūkuriuoti, net kartais,
Kaip tos šiūkšlės vėjyje, nes tiesiog
Kiekvienas vėjo gūsis gali apibūdinti juos.
Ir tikrai niekada niekada nepasiduoti meilei,
Ypač, jei tai nepatogu, nes koks kvailys gali it saga
Ištrūkti iš savo megstinio mėlio?
Dar niekada niekada nebandyti įveikti
Net savojo Everesto kopijos,
O aš geriau užgesiu jo papėdėje.
Persisveriu per langinę, kad nusiskinčiau
Rudenį – vasaros ir šypsausi vietoj saulėgrąžos
Delne radęs boružę.
Aš niekada niekada nenustosiu
Bridęs per savo pelkes...
Neįpareigojau visokių nevykėlių aiškinti savo pasisakymų. Galiu tik spėti, kad tai iš pavydo šiam išjaustam, o ne išprievartautam eilėraščiui, kokius nenuilsdamas kepa pastarasis.
Aš irgi įklimpęs savo pelkėse, įkalintas savo minčių kalėjime ir nemokumo, gal nedrįstu nuskinti debesį, o kad gebėčiau tai padaryti.
Romantiškai, smerkiančiai apie tokius kaip aš.
Ojėj...bet jau ir kalbos kultūra: pradedi skaityti eilėraštį ir iš karto Didžioji kalbos klaida - bendratis po kad - "kad nusiskinti debesį", taip pat korektūros klaidos - "šiūkšlės", "megstinio"...Nepaisant to dar krūva TŽŽ, kurie dirbtinai atrodo prilipdyti su "Moment" klijais prie bendro teksto veido... na ir Apuoko minėta didaktika.
Nežinau, ką čia tokio gero Svoločius perskaitė.
Man silpnokai čia...
aciu uz komentarus. ypac patiko kaimojurgio pasakyta mintis. gal pakoreagavimas mano minties, jog bailiai progreasuoja savo baimeje.
savo rasymu ir paisymu bandau bandau bandau... noreciau jog zmogus galetu suvokti ka isgyvenau ta momenta kai sedejau ir rasiau ar tapiau piesiau. butu tobula jei galetu tai pajusti. bet tobulo nera... na nebent keli tobuli dalykai kuriuos nuleme ne zmogus. kaip mergina pabudusi pirma menesiniu ryta. atrodo tokia susigedus ir tokia svytinti it butu issivaliusi siela. :) arba dar man tobula pedos paliktos pajuryje kai jas nusinesa jura. zinot kodel? nes tai tampa ne tavo pedsakais bet jos. dar yra lietus nesvarbu net jei tai is cernobilio atkeleves pilnas radiacijos smirdantis mutacijomis lietus jei tai bus paskutinis dalykas kuris jums nutiks patikekite negales buti nieko tobulesnio. :)
šiaip toks ramus rudeniškai melancholiškas pamąstymas. jaukus, jei galima taip apibūdinti. bet tiek raiška tiek mintimi nuspėjamas. už emocinį lauką 4-
bailiai progresuoja savo baimėje. tai nėra "tik". tai jų Everestas.
man buvo labai gražu ir taip jaunatviškai maksimalistiška.
gaila, kad su amžium tiesiog pavargsti.
O man gražu buvo skaityti, mintis suprantama, patiko rašymo stilius...
Gal per daug buvo tų "niekada niekada", nes pasąmonėje automatiškai išlenda "niekada nesakyk niekada" ir šis posakis išmuša mintį iš vėžių...
Gramatinių klaidų yra, įvedus lietuvių kalbą kompiuteris pats taiso, todėl patariu naudotis jo paslaugomis.
Rašyk, įveik savo Everesto kopiją, sėkmės kūryboje.
hmm turiu pasakyti jei rasite skirybos klaidu ar gramatiniu atsiprasau primirses taisykles... norejau pateikti tik minti bet manau galejau ir geriau tad cia toks juodrastinis variantas gal kada parasysiu geriau o gal jau niekada nebeprisesiu. mano rasymas it tos sukuriuojancios siuksles megsta laisve kartais nusipaistymus o kartais klaidas :) tikiuosi suprasite ir padesite pataisyti, o jei ne vistiek aciu uz savo laika skaitant :)