Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







3 dalis. Veidrodžiai.

Mūsų „gyvatė“ lengvai slydo tuneliu mūsų namų link. Toi ir aš buvome įsikūrę pačiame senojo Miesto pakraštyje, ir mūsų kaimynai tebuvo stalaktitai, kristalai ir Dejuojančių Olų vaiduokliai..
„Gyvatės“ tunelis atsivėrė tiesiai į mūsų būstą – vientisoje uoloje įspraustą inkliuzą, lyg mažytę šventovę iš stiklo, krištolo ir onikso, pripildytą raudonos šviesos. Aš gyvenau čia nuo tada, kai žuvo mano tėvai, ir niekaip nebūčiau sutikusi persikraustyti į vieną iš tų „modernių“ būstų, kurie net neįkurti uolose, o lyg keisti metalinai stalagmitai kyšo iš Miesto pagrindo, ar neturėdami pastovios vietos plūduriuoja erdvėje, kartkartėm nuklysdami iki viršutinės Miesto ribos.  Kartais pamąstau, kad esu iš tų istorikų, kurie pasižymi pernelyg dideliu žavėjimusi praeitimi ir noru gyvventi joje. Nors, nepaneigsiu, kad mėgstu gyventi patogiai... Todėl būstą isirengiau, negailėdama jokių išlaidų, kūriau jį lyg savo Vizijų atspindį... Ir dabar jis keičiasi kartu su mumis, atspindėdamas mūsų tamsias sielas, ir mes jame jaučiamės kuo patogiausiai.
Toi, pirmą kartą pamatęs mano buveinę, buvo tiesiog sužavėtas. Paprastai santūrus, jis tuomet spindinčiu žvilgsniu lakstė po visus kampus, sukosi  kambario viduryje įjungęs veidrodžius, žiūrinėjo visus antikvarinius daiktelius, ypač susidomėjęs mano didžiule lova ir prie jos pritvirtintomis sidabrinėmis grandinėmis. (Mano būstas panėšėja į muziejų, ir man tai be galo patinka – praeities šmėklos su manim gerai sutaria). Prisimenu, jog tuomet neįprastai ilgai kalbėjomės apie pasaulio paslaptingumą ir žmogaus menkumą bei laikinumą, abu patogiai įsirangę minėtoje lovoje po juodais ir raudonais užklotais. Po to užmigom, pamiršę nusivalyti makiažą, išsiimti linzes, išjungti veidrodžius, tik nusiėmėme visus spygliuotus papuošalus, kad galėtume apsikabinti....
Nuo tada Toi persikraustė pas mane. Nuėmiau nuo lovos grandines. Pritvirtinau  jas prie sienos, o jų vietoje Toi prie lovos prikabino lateksinius pančius. Mes pasidarėme vienodas šifruotas  gemtatuiruotes, kaip ženklą jog nuo šiol priklausome vienas kitam...
Staiga jo balsas išsklaidė mano prisiminimus:
- Nin, kaip sekėsi su Aklomis Ametisto Akimis? Šiandien vėl teko daug ištaisyti?
- Ne, jie tik pamiršo į mėnesienos nušviestą naktį įdėti mėnulį, - atsakiau ir tyliai susijuokiau,  - eime, nusiimsime uniformas ir palepinsime save kuo nors valgomu.
- O aš  planuoju  šiąnakt užžiebti mūsų tatuiruotes, - nusišypsojo Toi (jis visad šypsosi nežemiškai gražai,  vos atkišdamas padengtas sidabru iltis).
- Žinai iš kur kilęs tas žodis? Šiąnakt? Paviršiuje egzistuoja ir šviesa ir tamsa, vadinamos diena ir naktimi, dvi priešingybės – juoda ir balta kaip Amžinosios Jungties rūmų sargybinių akys... Šis žodis  –  aidas iš mūsų protėvių laikų, nebereiškiantis tikrovės. Vadinasi, mums amžinai šiąnakt ir tai, ka vadintum diena, niekad mūsų neaplankys, ir mes švytėsime per amžius...
- Nebenoriu prisiminti blėstančių aidų, Nin. Noriu apsvaigti nuo dabarties... noriu kartu su tavim ištirpti amžinoje tamsoje, ir viską pamiršti, išskyrus tave...
Nuėjome raudona šviesa švytinčiu koridoriumi, pakeliui Toi įjungdavo veidrodžius – išnirdami iš tamsos jie atspindėjo tik neaiškius šešėlius, bet žinojau, jog gilesni jų sluoksniai, atspindintys mūsų jausmus ir nuotaiką, duos signalą būstui, kad tasai atitinkamai pasikeistų. Nusišypsojau, prisiminusi tuos kartus, kai mudviejų nuotaikų neatitikimai sukeldavo mažutį chaosą kambariuose, į kuriuos įeidavome abu vienu metu.
Toi vėl dainavo, tyliai ir švelniai, ir aš žinojau, jog jis dainuoja man....
- Tavo akyse rubinų ugnys švyti
kuomet mirties švelnumo žingsniais
į rausvą prieblandą mane tu lydi
            save tau visą atiduot aš pasiryžęs....


      ------------------------------
4. Valdytojas.

Tuo metu Paviršiniame pasaulyje, stiklinių dangoraižių ir tvarkos pasaulyje, skaisčiai nutviekstame saulės spindulių, Valdytojai susirinko savo Pasitarimų Kambaryje, kad aptartų jau seniai neduodančią ramybės problemą. Pasitarimą sušaukė Hniskas Devynioliktasis, naujai paskirtas Aukščiausiuoju valdytoju. Jausdamas savo galybę, Hniskas išdidžiai apžvelgė likusius Valdytojus ir prabilo:
- Šiandien sušaukiau jus visus tam, kad kartu nutartume, kaip sunaikintį pasaulio harmoniją ardantį reiškinį, žinomą kaip Požemių Nakvišos. Manau, kad visi čia esatę girdėję apie jų egzistavimą, tačiau (Čia jis pakėlė pirštą, ant kurio spindėjo auksinis žiedas, ir visi Valdymo nariai su nuostaba aiktelėjo) visi buvę Aukščiausieji Valdytojai tiesiog nekreipė į juos dėmesio, leisdami šiam pasibjaurėtinam reiškiniui keroti toliau. Galbūt nakvišos siuo metu kaip tik po mūsų kojomis krečia savo šlykštybes, ir niekas į tai nekreipia dėmesio... Nekalbant jau apie tai, kad mane moraliniu požiūriu piktina pats jų egzistavimo faktas, galbūt jūs net nežinote, ką mes, aukščiausioji rasė, prarandame, leisdami tiems padarams eksploatuoti visus po Žemės pluta slypinčius turtus – auksą ir brangakmenius pažinotume kiekvienas, o metalo ir stiklo mums nebereikėtų importuoti iš  Marso...  Prieš daugelį amžių šie padarai elgėsi taip, kaip jiems ir derėjo – mums, aukštiesiems, palaimintiesiems Saulės Vaikams, nuolankiai pakluso. Tačiau jie sukilo, kai Liuskas Pirmasis, iš kurio buvo klonuoti visi valdytojai Liuskai, nutarė įvesti Visagalę Tvarką. Šie padarai drįso nepaklusti Tvarkai, ir dabar giliai požemiuose gyvena savo šventvagišką gyvenimą, ir mes tai turime toleruoti!
  Visi Valdytojai neramiai sušurmuliavo – pilnutėlė salė rudai įdegusių, auksaplaukių vyrų ir moterų, visi panašūs lyg brolai ir seserys, nukreipė žvilgsnius į Valdytoją Hniską. Šis padaręs pauzę mėgavosi dėmesiu, apie kurį jis taip ilgai svajojo, tebūdamas vienu iš miestų Valdytojų. O, dabar jo svajonė išsipildys. Jis visagalis. Eiliniai Saulės žmonės laikys jį Dievu, o Valdytojus jis prigriebs kaip reikiant, kad šie iš tiesų sukurtų amžiną šviesos ir tobulos tvarkos pasaulį. Pradėti reikėtų nuo to užkrato, glūdinčio gilai po Žemės pluta....
- Taigi, kol Nakvišos lyg infekcija glūdi giliai po mūsų gimtosios planetos pluta, pasaulis nebus tobulas ir šviesus. Kad jūs geriau įsivaizduotumėte, kokius siaubingus Tvarkos pažeidimus jie vykdo, aš, vos tapau Aukščiausiuoju, surinkau užfiksuotą medžiagą iš jų pasaulio. Iki šiol ji buvo itin slapta. Tai gali jus sukrėsti, todėl nusiteikite atitinkamai. Vien tai, kad jie neturi Valdytojų, o Mąstyti ir Kurti leidžiama bet kuriam nekokybiškam individui, parodo jų gyvenimo betvarkę ir supuvimą...
      Salės šone nušvito trimatis ekranas. Pamažu jame išryškėjo vaizdas – žalsvos sintetinės šviesos nušviestas požemio Miestas. Iš prieblandos niro galingos, milžiniškos kolonos, šaunančios į daugybės kilometrų aukštį, nuo pat Miesto erdvės apačios iki viršaus, jas jungė plieno ir stiklo skersiniai, kuriuose lyg piktos akys žioravo įvairiaspalvės šviesos – nakvišų gyvybės apraiškos. Tarp kolonų ir skersinių nardė keisčiausi skraidantys aparatai.
Nuaidėjo Valdytojo Hnisko balsas:
- Kadaise Valdytojų Taryba priėjo prie klaidingos išvados, jog neverta sunaikinti Nakvišų, atsisakiusių paklusti Visagalei Tvarkai. Galima tai pateisinti – jie turėjo pakankamai rūpesčių diegdami Tvarką savo tautoje, slopindami kenksmingas Mąstymo ir Fantazijos apraiškas, vis dar pasitaikančias tarp eilinių, taip pat manė, kad klaidingu keliu einantis Požemių pasaulis pats susinaikins ir suirs. Bet tai neatsitiko!
Vaizdas ekrane pasikeitė: didelė keistos formos patalpa juodomis žvilgančiomis sienomis, išvarpytomis nišų, skendinti violetiniuse dūmuose, kurie rangėsi ir lėtai judėjo, protarpiais atidengdami keistus, keliančius šiurpą siluetus – tamsias figūras baltais veidais, didžiulėmis akimis, patalpos tamsoje kraupiai švytinčiomis įvairiomis spalvomis... Figūros lėtai judėjo, jų judesiai buvo betiksliai, chaotiški, tačiau sinchroniški, lyg juos visus valdytų vienodai pulsuojanti ritmas, aidintis toje tamsioje patalpoje... Vienoje nišoje ant pakylos stovėjo trys sukibusios figūros, jų akys degė violetine ugnim, visą patalpą užpildantys dūmai ar garai, rodos, kilo iš jų, kaip ir keistasis ritmingas garsas...
Nustėrę nuo to ką išvydo, Valdytojai bent jau džiaugėsi, kad nemato visko pernelyg aiškiai... deja, neilgam. Vaizdas vėl pasikeitė – dabar pasirodė išgaubta Amžinosios Jungties pastato siena. Jos link vedė daugybė žalsvų permatomų tunelių, kuriuose kartkartėmis pirmyn ar atgal neįtikėtinu greičiu praslysdavo ilgi virpantys šešėliai, jie pasirodė esantys transporto priemonės: vienas sustojo, ir iš jo išlipo būtybė. Ją išvydę, dauguma Valdytojų vos sulaikė pasibaisėjimo ir bjaurėjimosi šūksnius.
Būtybė buvo moteris, labai liesa, tačiau didelėmis krūtimis. Ji buvo apsirengusi žvilgantį juodą vientisą kostiumą, kaklą, riešus ir kulkšnis juosiančiuose metaliniuose žieduose kyšojo rubininiai spygliai, juoduose ilguose plaukuose švytėjo raudonos sruogos. Baisiausias buvo jos veidas – baltame fone išsiskyrė tik ryškiai raudonos lūpos ir juodai apvestos didžiulės akys, taip pat raudonos, nuo jų link smilkinių driekėsi juodos ištatuiruotos juostos. Būtybė ištiesė ranką, jos nagai buvo ilgi, aštrūs, atrodė lyg iškalti iš sidabriško metalo. Atsivėrė lifto durys, ji žengė pro jas, atsispindėdama viedrodinėse sienose. Liftui kylant, ji šypsojosi, ir matant tą šypseną darėsi silpna – ant ilgų aštrų ilčių žvilgėjo mažučiai rubinai, lyg kraujo lašeliai. Tuomet ji triskart mirktelėjo, ir jos raudonos akys užsižiebė plėšria šviesa.
  Vienas iš Valdytoju nusikeikė pasibjaurėjimą išreiškiančiu keiksmažodžiu:

- ... kekšėkalė!
2003-12-27 22:20
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 14 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-09 00:10
Weird Star
Įtraukiantis:) Kaip ir visada — du netobuli pasauliai bando įrodyti savo tobulumą...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-29 20:05
kambariai
po galais- fantastika! :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-29 20:03
kambariai
norejau pasakyti, jog velniskai sava visa tai buvo skaityti- primine musu utopines
zoo parduotuves, po stalu sekamas
pasakas, paskui- nemuno asaras ir vidinius juodulius,na,ta tavo trans-planetine savasti, serdi. TAI
panasu i Ieva, TAI atspinti Ieva
supranti,ka turiu minty?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą