Išrišimas

Kūrinys parašytas kartu su varinike.




Sandros kūną ištiko šokas, koks ištinka karštą vasaros dieną, pasinėrus į ledinį vandenį – ji pateko į kažkokią alternatyvią realybę. Jaukūs moters namai su pradėjusia byrėti lauko gėlių puokšte ant valgomojo stalo, įskilusiu medaus dubenėliu virtuvėje ir geležiniu kryžiumi virš žalia lovatiese uždengtos lovos, išbluko ir dingo. Moterį apsupo grubiu pilkumu besišiaušiančios sienos, kurios atrodė taip įtikinamai, kad akimirkai ji net suabejojo savo jutimais: vietoje saulės atšvaitų, raibuliuojančių ant lakuotos indaujos, dabar prieš akis buvo metaliniu tinklu uždengtas, tamsintas langas, o vienintelė šviesa sklido nuo tiesiai į akis plieskiančios lempos. Tačiau daug labiau nei nyki aplinka, šaltas metalinis stalas ar nepatogi kėdė, labiau nei riešus pjaunantys antrankiai, kalinę baugino vyro, prisidengusio išskydusios elektrinės šviesos migla, siluetas. Nors veido įžiūrėti ir negalėjo, bet kūnas virpėjo nuo aiškiai girdimo pirštų barbenimo į nerūdijančio plieno stalviršį ir gerklę gniaužiančio dusaus, įsisenėjusio cigarečių tvaiko.
– Gal paaiškinsi, kas čia darosi? – pagaliau Sandra nebeištvėrė tylos, tirštai pripildžiusios priplėkusį kambario orą.
– Atleiskite, gal geriau jūs man paaiškinsite, kaip ir kodėl nužudėte savo sutuoktinį?
– Nesupratau? Ką aš padariau?
– Klausimus čia uždavinėju tik aš, – ji galėjo prisiekti, kad girdėjo spragtelint žiebtuvėlį.
– Ir kokie gi tie tavo klausimai? Turbūt neketini sužinoti, ar neprieštarausiu, kad šioje uždaroje patalpoje be ventiliacijos būtų rūkoma? – įtampa žadino pasipriešinimą, vietoje to, kad paskatintų blaivų protą parinkti šiai situacijai labiau tinkantį nuolankesnį toną, - Kaip suprantu manai, kad manęs nejaudina, jog turėsiu kvėpuoti nuodais?

Pasigirdo sodrus juokas.

Moteris pasimuistė kėdėje, norėdama įsitaisyti patogiau, tačiau už nugaros surakintos rankos neleido to padaryti.
– Prašyčiau nuimti tą metalą nuo manęs.
– Dėl dievo, mergyt, ar bent suvoki savo padėtį? Ar supranti, kad tau gresia mirties bausmė? Taip taip, pačirškinsim tave, jei nebendradarbiausi…
– Negrasink man. Neišgąsdinsi. Dievas man vienintelis teisėjas, pone… – Sandra įsistebeilijo į ryškią šviesą, už kurios žinojo slepiantis savo tardytoją. Tikėjosi, kad tas niekšas pasisakys, kokiu vardu derėtų į jį kreiptis, tačiau netruko paaiškėti, kad jis visiškai neketina prisistatinėti ar kažką aiškinti įtariamajai.
– O velnias kas, advokatas? – tardytojas atsistojo nugara į lempą, dabar ji jau galėjo įžvelgti tvirtus pečius ir vyrui kiek per plačius klubus, prie kurių nusvirusioje rankoje smilko cigaretė.
– Be galo šmaikštu, džiaugiuosi, kad mes turime pakankamai laiko apie tai pakalbėti. Ką dar tokio norėtum aptarti? Angelus? Mergelę? Prisikėlimą? Tik tark žodį. Aš pasirengusi, jei tu pasirengęs. Netgi manau, jog tai išties būtų geriausia tema mūsų pokalbiui. Galbūt net kokios naudos būtų…

Vyras užvertė galvą ir sunkiai atsiduso.
– Imu netekti kantrybės. Pasakykite gerbiamoji, kur buvote vakar nuo dvylikos nulis nulis iki keturiolikos trisdešimt? Ir kodėl jūsų rankinėje kruvinas peilis? – jo balsas buvo šaltas ir aštrus.
– Nori žinoti, kur aš buvau? Gerai, tai aš galiu pasakyti, – Sandra kiek apramino savo įsibėgėjantį priešiškumą ir pabandė kalbėti bent šiek tiek ramiau, – šiąnakt mano vyras pradėjo siautėti. Jam būna tokie užtemimai. Tai štai. Vakar mes šiek tiek apsipykom, tačiau jis nė kiek nerimo, todėl paryčiais paskambinau savo mamai ir pasakiau, kad atvežu Zigmutį. Gal aš ir prisiekiau prieš Dievą, kad būsiu su savo vyru, kad ir kas nutiktų, tačiau vaikui visiškai nereikėjo matyti savo tėvo tokio. Tai štai, ten ir buvau - pas savo mamą. O apie jokį peilį nieko nežinau.
– Tarkim, bet jūs palikote vaiką pas mamą, o pati ten nelikote… Grįžusi toliau riejotės su vyru ir … kivirčo metu jį subadėte peiliu, – ji pastebėjo, kaip tardytojas dingo tamsoje. Po akimirkos jis jau kvėpavo Sandrai į viršugalvį, – o dabar klausyk, kale, baigiam žaidimus. Tu prisipažįsti, mes tave iškepam ir visi laimingi keliaujam namo.

Moteris užsimerkė. Juto iš tardytojo sklindantį įniršį, beveik apčiuopiamą. Jis liejosi ant Sandros pečių su kiekvienu vyro iškvėpimu. Juodas ir lipnus, aitrus ir deginantis, kaip pakaitinta derva. Negalėjo atsikratyti galvoje blykstelėjusio įvaizdžio. Šventvagiško. Demoniško.
– Tau visiškai nereikia mano prisipažinimo ir tiesos tau nereikia, – sušnabždėjo, bet buvo tikra, kad jis ją išgirdo. Palaukė kokio atsako, tačiau kankintojo šie žodžiai nejaudino, todėl tęsė, – Taip, kai grįžau iš mamos Gabrielius dar labiau įsiuto, kad išvežiau vaiką. Prakeikė mane. Daugybę kartų. Sakė tokius žodžius, nuo kurių man kvapą užėmė. Jo paklaikusios degančios akys lakstė aplink ir tame žvėryje mano vyro nebebuvo. Galiu prisiekti: jei tik būčiau maniusi, kad tą akimirką peilis išgelbės jo sielą, tikrai būčiau juo pasinaudojusi, tačiau jame apsigyveno šėtonas, o žemiškasis ginklas nelabojo įveikti negali. Todėl kai kažkas man bando pasakyti, kad Gabrielius miręs, aš žinau, kad visa tai tėra farsas. Aš žinau, kad jis gyvas, žinau, kad čia tik dar vienas išbandymas.
– Neapkenčiu suknistų religinių fanatikų… – jis nusispjovė merginai per petį, ir stuktelėjo kumščiu į kėdės atlošą, – Taigi, prisipažįsti, kad norėjai jo mirties. Tau buvo gėda, dėl vyro ligos ir tiesiog norėjosi atsikratyti nepakeliamos naštos gyvenime, kad galėtum miegoti su kuo tinkama.
– Matau, tu neturi supratimo, kas tai yra santuokos sakramentas, palaimintas ir sutvirtintas Dievo. Ir dar – mano vyras neserga, jis tiesiog neįsileido į save Šventosios Dvasios, todėl jame įsitaisė tamsios jėgos. Aš galiu jį išgelbėti. Tėvas Arsenijus sakė, kad malda jį išlaisvins, jei tik aš neprarasiu tikėjimo. Taigi tu nieko nenutuoki, nežinai, su kuo susidūrei ir apie ką kalbi. Tu aklas, aklas kaip ir Gabrielius, klaidžioji tamsoje, nes nepriimi Dievo šviesos.

Už nugaros ji vėl išgirdo tą patį juoką.
– Nieko nėra baisiau už vištą praplautomis smegenimis… – jis uždėjo jai ant kaklo delną ir tvirtai suspaudė. Sandrai ėmus žiopčioti lyg žuviai gniaužtai atsilaisvino, ir ji pajuto kaip tardytojas švelniai prigludo prie jos viršugalvio, – Jei jau manai, kad angelai egzistuoja, vadink mane jų žudiku. Netikiu tais skiedalais. Šikau, ant tavo šviesos…
– Manai, kad mane įbauginsi? “Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane. ” Dievas su manimi ir žinau, kad jis mano pusėje. O tu klysti, tu persekioji žudiką, bet net neturi aukos. Tu susipainiojęs vargšas žmogus!

Vyras tiesiog įsiuto, stumtelėjęs moters galvą link kelių jis pasitraukė šalin, o po to grįžęs spyrė į kėdės atlošą, tuo pačiu kone apversdamas krėslą su įtariamąja.
– Su tavimi neįmanoma bendrauti, laikaisi įsikibusi savo įsivaizduojamo dėdulės danguje, kretinė... Blet…– jis vėl užsirūkė.
– Gerai, – Sandra šniurkštelėjo, mėgindama nuryti pabirusias ašaras ir nuvyti kylančią baimę. Suvokė, jog dar labiau jį erzinti būtų pavojinga, todėl susikaupė ir pakeitė savo toną. Nors balsas ir virpėjo, bet tapo daug ramesnis, jame nebesijautė priešpriešos ar šiurkštumo, – Gerai, palikime tai. Apie ką nori kalbėti?

Trumpam įsivyravo tyla, moteriai net pasirodė, kad tardytojas išėjo. Vien tik šviežias cigaretės dūmas išdavė esant kitaip. Vyras atsinešė kėdę ir padėjęs ją priešais Sandrą atsisėdo, susidėdamas rankas ant atramos. Dabar ji jau galėjo įžvelgti jo akis, žėrinčias pykčiu.
– Tuomet, jei tu tyli, aš tau papasakosiu šį tą apie Gabrielių. Kai jis mąsto blaiviai yra neįtikėtinai švelnus. Ir dėmesingas. Žinai, kaip išsirinkom namą? Jis norėjo, kad kieme būtų medis, kuriame galėtume pakabinti sūpuokles. Ne vaikui, o mums, vakarais įsitaisyti su arbata ir užklotu. Jis daug skaito, o man patinka klausyti muzikos ir siuvinėti. Grotuvą pasidedam ant palangės ir atidarome langą. Tada sodas užsipildo garsų. Akordeono. Jis man labiausiai patinka. Dar man patinka klausyti, kaip Gabrielius verčia knygos puslapius, arba kaip girgžda takelių žvirgždas, kai jis skubinasi į virtuvę, užplikyti mums po antrą puodelį arbatos. Jis geria tik juodą, būtinai su pienu. Neįprasta, žinau… Dar jis nuostabiai užsiima su Zigmuku. Po to kai pastatė kaubojų fortą mūsų kieme, sūnui nebetenka žaisti vienam, nes pas mus nuolat pilna kaimynų vaikų.. Dar? Nori dar?

Tardytojo akys nurimo, bet tik trumpam. Dviem pirštais patrynęs tarpuakį jis vėl įsistebeilijo į Sandrą piktu žvilgsniu, tarsi nebūtų nieko girdėjęs.
– Sekate gražias pasakas... Jūsų kaimynai skundžiasi, kad pas jus kiekvieną vakarą vyksta barniai. O praėjusį mėnesį jūs iškvietėte kažkokį šarlataną egzorcistą, kuris vos nepadegė namų. Nepavadinčiau to idiliška šeima, apie kokią jūs kalbate.
– Jei tik įsivaizduotum, kaip jis pasikeičia, kai jam užeina priepuoliai, tai suprastum, kad aš neturiu daugiau kuo tikėti ir kam melstis. Suprastum, kodėl taip noriu susigrąžinti savo vyrą ir kad dėl to galiu kreiptis ir į egzorcistą. Aš noriu, kad Gabrielius vėl būtų savimi, kad man nereiktų vidury nakties bėgti su vaiku, kad nebijočiau sugrįžti. Taip, visu šituo tikrai gali mane apkaltinti. Bet svarbiausias dalykas yra tas, kad aš jį myliu. Ir noriu tik vieno, kad jis grįžtų pas mane. Kodėl tuo taip sunku patikėti?
– Viskas labai gražu. Tik yra vienas menkas faktas. Jūsų vyras, – miręs. Ir jūs jį nužudėte. Kas jus įkalbėjo tai padaryti? Kunigas? Jūsų motina? – tardytojas lėtai suposi ant kėdės.
– Tikrai? Gabrielius miręs? – moters balsą iškraipė pikta ironija.
– Jūsų godulys jį pražudė, noras turėti viską ir visu tuo puikuotis. Juk žinojote, kad jūsų vyras netiki? Kam vertėte jį kas sekmadienį stropiai lankytis bažnyčioje, apsimesti prieš jūsų drauges, kažkuom, kuo jis nebuvo… Galų gale, kodėl vertėte jį slėpti nuo visų savo ligą?
– Viskas, ko aš norėjau, norėjau dėl mūsų. Mūsų abiejų. Norėjau jam padėti. Gabrielius neserga - jis apsėstas. Ir to nei peiliu, nei šautuvu nepakeisiu. Ir išvis, mano vyras nemiręs. Kiek dar tęsis šis apsimetinėjimas?
– Čia tik vienas apsimetinėjantis... Tai jūs gerbiamoji ponia… – jis pakilo ir priėjo prie pat moters.
– Nori įrodyti, kad aš netikusi žmona? Gerai, galbūt... Aš nesu tobula, bet niekada niekam nelinkėjau nieko pikto. Ar pakanka? Ko dar tu nori iš manęs? Nori, kad maldaučiau, kad nežinau… Ko nori? Ko tu nori? Sakyk? Aš pavargau!

Užsimojęs jis tvojo ranka Sandrai per veidą, kraujas pliūptelėjo iš prakirstos lūpos.
– Tu... tu... gyvate!  Ar kada nors bandei bent pažinti tą žmogų su kuriuo gyvenai? Visada Aš, tik Aš ir tik Man…
– Kaltink mane kuo nori. Bet aš nieko nežudžiau. Tai yra viskas, – moteris sučiaupė virpančias lūpas ir nusuko veidą į priešingą pusę, paslėpdama akis nuo tardytojo.
– Melas…– jis išsitraukė šautuvą ir sugriebęs ranka moterį už smakro pažvelgė į jos veidą. Vyro akys buvo pilnos ašarų.
– Melas? Tada parodyk man jo kūną. Kur lavonas? Kur tas, kurį tu sakai aš nužudžiau?

Jis trumpam užsimerkė, drebulys supurtė jo rankas.
– Tau reikia įrodymo? – vos girdimai ištarė atsitraukdamas. – Tada žiūrėk…

Uždaroje patalpoje nuaidėjo šūvis, apkurtindamas moterį.

Sandra žvelgė į tuštumą, kur vos prieš akimirką stovėjo jos vyras. Žinojo, kad Gabrieliaus kūnas tyso ant betoninių grindų, o aplink jį plečiasi kraujo bala, bet viskas, kas traukė jos dėmesį, buvo purslai, nutaškę sieną. Raudoni taškeliai, daugybė lašelių pilkame fone. Kuo ilgiau į juos stebeilijo tuo aiškiau matė ryškėjantį Dievo veidą.
– Atleisk, nesugebėjau jo išgelbėti. Šėtonas per stiprus, negalėjau prieš jį kovoti, negalėjau nugalėti. Turėjau leisti jam pasiimti Gabrielių. Tu matei, aš suteikiau jam progą sugrįžti, tiesiau ranką, jam tereikėjo įsitverti, tačiau jis nuo manęs nusisuko. Nebeliko kito pasirinkimo: privalėjau apsaugoti mūsų sūnų, kad jam nepersiduotų tėvo apsėdimas. Žinau, kad tu supranti. Aš melsiu atleidimo, melsiu išganymo. Tikiu, Tu gailestingas.

Sandra truktelėjo rankas ir patikrino, ar tvirtai užrakinti antrankiai. Įsitikinusi, jog jų nusiimti nepavyks atsistojo ir nežiūrėdama į lavoną ištaškytu viršugalviu patraukė link durų. Šiaip taip užkabinusi rankeną pamėgino patraukti, tačiau, kaip ir tikėjosi, jos buvo užsitrenkusios. Moters raktas saugus gulėjo rankinėje, kabančioje prieškambaryje, o Gabrieliaus, kaip paprastai, turėjo būti užpakalinėje džinsų kišenėje, kartu su atsarginiu antrankių rakteliu - vyras nešiojo jų visą pundą, todėl dar vieno papildomo nė nepastebėjo.

Moteris susirangė kamputyje ir užsimerkė, leisdama ašaroms juodais išskydusio tušo upeliais riedėti per skruostus. Viduje susikaupė labai daug skausmo, kuris veržėsi laukan, tačiau jam dar buvo per anksti – liko pusvalandis iki šeštos, kai paprastai iš darbo grįžta kaimynai. Tuomet be vargo juos prisišauks daužydama skardinius garažo vartus ir galės išleisti visas metų metais gniaužtas emocijas. O kol kas reikėjo dar šiek tiek palaukti.