Įsipilu į kavą tuštuma kupiną prasmę,
Išsinešu garbingai ne esmines šiukšles.
Besimaivantis šaukštas puodelyje šnabžda,
Apie vyzdžiuose stringančias eglės šakas.
Verčia dūmas, tarp lūpų, figūringąją kančią,
Silpsta rašomas tekstas, šratinuko gale.
Intervalui laukimo trūksta oro taip sparčiai,
Kad išbarus naivumą, jį nuleisiu srove.
Išsirinkus kieme, akmens formą minkščiausią,
Pasidėsiu ant stalo, kad pamiltų mane
Ir išeisiu spėliot, kur tas sintezės pradas -
Baloje nesimato, nors ji vis dar šlapia.