Rašyk
Eilės (74652)
Fantastika (2214)
Esė (1505)
Proza (10560)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1137)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Už išgelbėtą kovos sceną reiškiu pagarbą ir dėkingumą Andrėnui.




Kuoka iškilo tiesiai virš klūpančio Jaro galvos, tačiau paskutinę akimirką vyras kryptelėjo ir sunkus vėzdas, slystelėjęs pečius dengiančiais kailiais, dunkstelėjo kažkur tarp menčių. Smūgis buvo silpnas, mat paskutines dienas kūdikį nešiojanti Lorota neturėjo jėgų mosuoti sunkiu ginklu, tačiau įžanga paliko reikiamą įspūdį reikiamam žmogui – Anuka išsidavė. Motinėlė net neatsisukusi jautė, kokia neviltis apima klajoklę, susigriebus, kad nesusivaldė ir šūktelėjo pačiu netinkamiausiu laiku. Į svetimąją susmigo daugybė žvilgsnių, mat šiandien buvo pati nepalankiausia diena prisipažinti, turint ryšių su gmorgais. Po užpuolimo, per kurį kiekvienas spiečiaus gyventojas kažko neteko, po kovos, per kurią žuvo du vyriausieji, po išgąsčio ir tvėrių siuvamų žaizdų skausmo, žmonių akyse liepsnojo neapykanta.
– Jūs tik pažvelkite, – Lorota nutaisė bejausmį veidą ir pasistengė, kad balsas skambėtų lyg nešališko, emocijų neblaškomo, teisėjo, – štai, štai ši moteris yra išdavikė, susidėjusi su mūsų priešu.
– Ne, tai netiesa, – Anuka susigūžė ir stengėsi nesižvalgyti aplink, kad nematytų piktų veidų, tačiau neketino ir pasiduoti.
– Tu neigi, kad jį pažįsti?
– Ne, neneigiu, – garsas strigo gerklėje ir ji pasijuto tokia pat bejėgė, kaip vaikystėje, kai tik mokėsi kalbėti ir jai niekaip nepavykdavo sudėlioti žodžių taip, kaip juos kantriai dėliojo Velija, žvelgdama į mergaitės akis ir nuolat ją drąsindama. Skirtumas buvo tas, kad vietoje švelniosios mokytojos, dabar ji stovėjo priešais žmones, kurie netrukus nulems jos likimą, – aš pažįstu Jarą, bet jis nėra gmorgas.
– Ak jau Jaras? – Lorota akimirkai nesuvaldė savo manieringo tono, bet netruko susigriebti, – Nemėgink mūsų mulkinti, moterie, mes puikiai žinome, kas jis toks.
– Ne, nežinote! Jūs nieko nežinote, – kraujas siūbtelėjo į smilkinius, prisiminus, kiek jiedu padarė dėl šio nelemto spiečiaus, – Jaras yra toks pats Gamtos vaikas, kaip ir aš. Jis neturi nieko bendro su mus puolančiais gmorgais. Nieko! Girdit?
– Neįsisiautėk, – Lorota mėgavosi savo nauja balso galia, verčiančia nurimti ne tik aplink stovinčius, bet sutramdančiu ir amžinai jai besipriešinusią klajoklę, – vargšelė Oza mums gana tiksliai nupasakojo, kaip atrodo gmorgai. Ir, argi ne keista, iškart po to, kai apibūdino tavo draugą, netikėtai buvo nužudyta.

Motinėlė padarė pauzę, leisdama stebėtojams užbaigti jos tik ką pakištą mintį. Ji pati negalėjo abejoti vyriausiųjų sprendimu, lėmusiu Iglit išvarymą, tačiau nekaltutė užuomina šiuo metu jai buvo aukso vertės: žvelgdama į susirinkusiųjų veidus ji su pasimėgavimu stebėjo, kaip išsiplečia akys ir prasiveria lūpos, plykstelėjus įtarimo liepsnai.
– Taip, Oza matė Jarą, bet tik todėl, kad jis padėjo man ją išgelbėti, – Anuka priglaudė delną prie krūtinės ir pasisuko į minią, – maldauju patikėti, šis vyras niekada nepadarė nieko blogo. Jis padėjo man medžioklėje. Negi tikrai manėte, kad tokia kaip aš, gali sumedžioti tiek žvėrių miškuose, kurie kitiems yra tušti? Zikas savomis akimis regėjo, kaip man įžengus į Sausąjį mišką lyg iš niekur jame atsiranda stumbras. Taip nebūna! Luošė negali sumedžioti stirnų ar laukinių kiaulių, luošė negali pati viena nukeliauti iki Maurų įlankos ir iš jos pargabenti sužeistos motinos. Negi nesuprantat, jis visą laiką man padėjo. Tik dėl jo, aš atnešiau pakankamai mėsos į alo Bobo sandėlius, tik dėl jo buvo išgelbėta Oza. Maldauju, išgirskite, ką jums sakau...
– Labai graži kalba, Anuka. Gal mes ja net ir patikėtume, jei ne vienas „bet“. Tu mums melavai. Ne kartą, ne du, o nuolatos, tu tik ką pripažinai, jog mulkinai mus nuo pirmosios savo dienos čia, taip kad mes negalime tavimi tikėti. Nei tavimi, nei tavo gmorgu.
– Aš nemelavau, – vėl nudelbė akis klajoklė, suprasdama, kokia nedėkinga jos padėtis.
– Tikrai? – Lorota išdidi prisiartino prie Anukos ir demonstratyviai nužvelgė jos siluetą, paslėptą po žaliuoju apsiaustu, – Pirmosios Motinos vardu prisieki, kad nemelavai ir nieko nenutylėjai? Nagi? Prisiek, kad neturi nuo mūsų paslapčių!

Nors Lorotos veidas ir buvo ramus, tačiau nenumaldomai į viršų kylantys lūpų kampučiai vis nesileido sutramdomi. Pasitenkinimas. Visą kūną apimantis pasimėgavimas klajoklės sutrikimu ir savo pranašumu. Motinėlė mėgavosi būsima pergale ir norėjo tuo saldumu dar šiek tiek pasidžiaugti. Todėl Anukai bejėgiškai gūžiantis ji be galo lėtai bei gracingai ištiesė rankas ir atnarpliojo žaliojo apsiausto raiščius, o juos atpalaidavusi timptelėjo už skverno. Rūbas šlumštelėjo ant grindų, atidengdamas apvalų atėjūnės liemenį. Vyriausioji švelniai paglostė jos pilvą ir apžvelgė aulą. Tai, ką regėjo, patvirtino, jog viskas atlikta be priekaištų: didesnės nuostabos spiečiaus gyventojų veiduose ji dar gyvenime nebuvo mačiusi.
– Taip, ši moteris ne tik mums melavo, susidėjo su priešu, bet dar nešioja jo mišrūną, neaiškaus kraujo padarą, kuriam atsirasti nebūtų leidęs kraujo įstatymas. Ji sutrypė viską, kas mes esame, ji tyčiojosi iš mūsų, laužydama šventus priesakus!

Anuka nebegirdėjo nei Motinėlės žodžių, nei aplink kylančios pasipiktinimo bangos, nes jos dėmesį prikaustė užsiliepsnojęs Jaro žvilgsnis ir galvoje pasklidęs urzgimas. Jei tik būtų kitos aplinkybės, galbūt moterį būtų pradžiuginusi mintis, jog jis net mintyse nepasitenkinimą reiškia bežodžiu niurnėjimu, tačiau dabar klajoklę gerokai labiau baugino tai, kas slėpėsi po kylančiu nirtuliu. Staiga tarp judviejų iškilo siena, nukirtusi kitų negirdimą ir nejaučiamą ryšį. Jis jos nebeįsileido ir Anuka negalėjo įsivaizduoti, ką Jaras galvoja apie šią netikėtą naujieną. Ar jis jos nekenčia? Niekina? Ant ko jis siunta?
– Bėk, kai tik bus proga, – pagaliau gavo tik jai vienai girdimą atsakymą į savo klausimus.

Tačiau šis planas visiškai nenudžiugino moters. Šis planas negalėjo baigtis laimingai.
– Ne, nereikia, – klajoklė mėgino jį suvaldyti siųsdama šią vienintelę mintį vėl ir vėl, – prašau, tik nieko nedaryk, palauk...

– Ach! Jūs tik pažvelkite, – Lorota davė valią savo ironiškam tonui, spėjusi suprasti, kad turi visišką minios palaikymą. Jai nebereikėjo vaidinti šaltos teisėjos, mat nuosprendis jau skriejo iš lūpų į lūpas, – nejaugi tu ir jam melavai? Anuka... Kaip nedora iš tavo pusės. Tačiau tu turbūt kitaip ir nemoki... Laikyk jį, Zikai!

Jaras, praleidęs pro ausis visus klajoklės maldavimus, lėtai stojosi. Privalėjo pakeisti kūno padėtį, nes toji, kurioje buvo, pasirodė per daug nepatogi puolimui, kurio išvengti jis nesitikėjo. Net priešingai – didžiam Anukos siaubui, mintyse vieną po kito vyras tikrino puolimo variantus, svarstydamas, kurį priešą pašalinti pirma, kuriuo prisidengti, katruo pasinaudoti kaip priedanga. Visi vaizdiniai dažėsi krauju, mat aplinkybės neleido tikėtis lengvo pabėgimo ir kalinys buvo tam pasirengęs, kaip buvo pasirengęs ir tam, jog vos išsitiesus, jį surakins geležinis penkiadančio glėbys:
– Ietį, – Zikas šūktelėjo greta stovinčiam medžiotojui, ir sugniaužęs ginklą delne atpalaidavo savo gniaužtus, nustumdamas auką per koto ilgį, – net nekvėpuok.
– Ne, meldžiu, – Anuka šoko link jų, ketindama įsisprausti kažkur tarp Jaro ir ieties smaigalio, mat puikiai matė, jog nė vienas iš vyrų neketina nusileisti.
– Nenoriu su tavimi kalbėti. Tu man šlykšti, – pro dantis prakošė medžiotojas, net nepažvelgdamas į klajoklę. Penkiadantis žengė žingsnį į priekį, spustelėdamas ietį. Greta Jaro stovėjusi moteris girdėjo, kaip spragteli perpjautas rūbas ir antgalis paskęsta kailiuose.

Anuka stumtelėjo Jarą atatupstą. Zikas žengė žingsnį į priekį, vėl priglausdamas ginklą prie sučiuptojo krūtinės.
– Aš tavim pasitikėjau, ėjau su tavimi medžioti, o tu atvedei tuos nusmurgusius padarus į mūsų kiemą! Per tave žuvo Danas, – Ziko balsas grumėjo lyg miškais atsiritanti vasaros perkūnija, – Nenoriu tavęs daugiau čia matyti, nei tavo padaro!

Penkiadantis žingsnis po žingsnio stūmė ašaromis paplūdusią Anuką ir bet kurią akimirką pulti pasirengusį Jarą vis toliau iš aulos centro. Trijulei prisiartinus, net minia prasiskyrė, duodama jiems kelią.
– Palauk, Zikai, – supratusi, kur link jie juda šūktelėjo Lorota, – ne tau spręsti, ką daryti su juo!
– Jei nori laukti, kol parsiras Gelas, pati ir tramdyk tą laukinį, o aš prie jų daugiau neketinu liestis. Nesu matęs šlykštesnių padarų.
– Zikai... – šniurkštelėjo nosimi Anuka, įskaudinta penkiadančio žodžių.
– Bėkit, – vien lūpomis pratarė medžiotojas, o balsu paragino, – Nešdinkitės, nes jei dar jus pamatysiu, prisiekiu Korporu, paskersiu nemirktelėjęs!

Jaras, pajutęs už nugaros atsivėrusią tuštumą, griebė Anuką už dilbio ir šoko link upės. Moteris kluptelėjo, tačiau greit atgavo pusiausvyrą ir iš visų jėgų pasileido paskui. Sunkus kūnas ir nesveika koja neleido greitai judėti, tačiau vyras beveik ją nešė, vieną jos ranką permetęs sau per pečius ir apglėbęs per liemenį.

Maudykloje, išlaisvinta šįryt ledą sutrupinusios vilkų gaujos, kunkuliavo pavasarinė srovė, tačiau kiek aukščiau upės krantai vis dar buvo pasidengę gan storu ledo sluoksniu ir tik viduryje murmantis vanduo buvo išsigraužęs prataką.
– Ne, kur tu bėgi? – krūptelėjo moteris, supratusi, kad Jaras ketina keltis į kitą krantą.
– Ten vienintelė saugi vieta.
– Ten vilkai!
– Čia žmonės, – karčiai nukirto ir pasileido per traškantį ledą, paskui tempdamas ir klajoklę.

Pasiekus vidurį Anuka sustojo – properša akivaizdžiai per plati, kad jai pavyktų peršokti.
– Neįveiksiu...
– Įveiksi.
– Tikrai neįveiksiu.
– Gerai, tada rasime kitą vietą.

Orą perskrodė trumpas švilptelėjimas ir prie jų kojų įsmigo strėlė. Abu akimirksniu atsisuko. Ant kranto stovėjo Gelas su keliais medžiotojais.
– Tik aš sprendžiu šio spiečiaus likimą, – sušuko vyriausiasis, sulaukęs dėmesio, kuriam atkreipti ir buvo paleista strėlė ir vėl pakėlė lanką, – ne Zikas, o aš! Aš vienas!

Jaras timptelėjo pakeleivę prie žemės:
– Gulk.

Strėlė, sušvilpusi ore, praskriejo vos per delną nuo moters veido. Vyriausiasis, be jokio vargo galėjo juos nudobti, tačiau akivaizdžiai mėgavosi, demonstruodamas savo valią spręsti, kam pavyks išsigelbėti, o kas bus pasmerktas. Jo žodis čia bus paskutinis. Ne laukinio ir ne svetimosios. Bėgliai privalo tai suprasti. Kaip ir jį atlydėję žmonės.

Anuka be žodžių suklupo ant sniego, mat jos galvoje blykstelėjo Jaro planas. Kaip galėdama greičiau išsitiesė ant nugaros ir iškėlė rankas, kurias sugriebęs vyras ėmė ją sukti ratu.
– Pritrauk kelius, saugok pilvą.

Paleido pažeme, vos aukščiau ledo paviršiaus, taip, kad lekiant virš vandens plaukų kasą lyžtelėjo purslai, tačiau trinktelėjus į ledą vis tiek klubą ir alkūnę nudiegė skausmas. Tačiau tai buvo niekai. Vos sustojus slysti pakėlė galvą ir mėgino akimis surasti Jarą, bet pirma jos akis užkliuvo už perkreipto Gelo veido – vadas nesitikėjo, kad taip greitai ir taip lengvai, moteris ištrūks iš jo kontroliuojamos erdvės. Už tai laukinis vis dar buvo nesunkiai pasiekiamas, nors ir jis nedelsė: vyras, įsitikinęs, kad moteris saugiai nusileido, pats šiek tiek atsitraukė ir pasileido link properšos, ketindamas ją įveikti vienu šuoliu. Stebint iš šalies, atrodė, jog jis tiesiog tam sutvertas: kojų raumenys įsitempė ir atsispyrė, o skriedamas virš srovės kūnas gražiai palinko į priekį. Tačiau, dar nepasiekus vidurio, Jaro veidas persikreipė, nugara suglebo ir jis prarado greitį. Vyro kojos murktelėjo į ledinį vandenį, o krūtinė vožėsi į ledo briauną. Nugaroje stirksojo strėlė.
– Ne! – Anuka pašoko, ketindama lėkti link sužeistojo.
– Nesiartink, – balsas mintyse buvo netikėtai skaidrus, – miškas. Greičiau. Bėk.

Jaro rankos įsitempė ir jis pamėgino įsitverti į ledą, tačiau neklusnūs pirštai tik vangiai grybštelėjo šlapią sniegą. Jėgos seko nelauktai greitai. Sukaupęs jų likučius, vyras pasuko galvą į Anuką:
– Bėk! Dabar!

Klajoklė delsė. Negalėjo nusisukti nuo šio žmogaus. Jis vienintelis jai buvo iš tiesų artimas. Nepaisant visko. Turėjo jam padėti, todėl ryžtingai pajudėjo link murmančio vandens. Tačiau spėjo žengti vos kelis žingsnius, kai švilptelėjo dar viena strėlė ir susmigo į Jarą.
– Bėk, – buvo paskutinė vyro mintis, pasiekusi Anuką, prieš jam nuslystant į vandenį ir kūnui pranykstant tėkmėje.


----------------------

Kojų raumenys liepsnojo, o veido odą svilino pernykščių avietynų stagarai, čaižantys kiekvieną neapsaugotos odos lopinėlį. Plaučiai švokštė, gerklę rėžė kiekvienas įkvepiamas žvarbaus oro gurkšnis, net kraujas, plūsdamas kraujagyslėmis, rodėsi mėgina suplėšyti moterį į smulkius skutelius. Tačiau tai, kas kankino jos kūną, buvo niekai, palyginus su tamsa, ėdančia iš vidaus. Ta tuštuma. Tuštuma, baisesnė už nepažįstamą klaidų mišką, per kurį brovėsi. Už lokį, sekantį bėglės pėdsakais ir su kiekvienu žingsniu vis labiau artėjantį. Baisesnė už kelią, vedantį į niekur. Ir jei ne tas vienintelis vilties žiburėlis, būtų čia pat kritusi ant kelių ir laukusi ją persekiojančio žvėries. Būtų pasidavusi, nebekovojusi. Tačiau Anuka turėjo ką saugoti ir baimė prarasti tą mažą stebuklą vis augo. Baimė suteikė jėgų.

Prisidengė veidą, gindamasi nuo besidaužančių liaunų krūmynų, kuriuos įžiūrėti darėsi vis sunkiau. Vakarėjančiame miške medžių kamienai, šakos, paparčiai ėmė lietis į vientisą pilką dėmę.

Akimirką pasirodė, kad už nugaros, įmerkęs snukį į jos šviežią brydę, šnopuodamas artėja lokys. Prarijo klyksmą ir iš paskutinių jėgų metėsi į priekį: rankomis mosavo prieš akis, mėgindama praskirti sąžalynus, nors beveik jų nebematė. Staiga visu kūnu atsitrenkė į milžinišką akmenį. Užlaužta ranka nutirpo, skausmas surakino petį, dieglys persmelkė visą šoną ir ji, praradusi pusiausvyrą, skaudžiai suklupo. Nuo smūgio ėmė spengti galvoje ir moteris, praradusi paskutines jėgas, išsitiesė greta milžiniško riedulio. Žemė prie uolos buvo akmenuota, aštri, jautė rupų žvirgždą visu kūnu. Kraujas iš prakirsto antakio lėtai sruveno per blakstienas, retkarčiais susitvenkdamas į juodus lašus, kurie prisirpę kapsėjo į dulkes.

Baimė suplazdėjo krūtinėje ir užgeso, kartu užmerkdama ir krauju pasruvusią akį. Vienintelę mačiusią akį.

Maudė pusę kūno, o kita pusė buvo visiškai sustingusi ir nejautri. Ant veido tirpo snaigės – tas ledinis vanduo, besiritantis lašais ir besikaupiantis kūno linkiuose ir bus ją prižadinęs. Pamėgino atplėšti akis. Blakstienos užlipusios nuo sukepusio kraujo – matyt netrumpai išgulėjo. Pagaliau atsimerkė. Bent jau galvojo, kad atsimerkė, nes vaizdas nė kiek neprašviesėjo: kol ji gulėjo į mišką spėjo įsisukti naktis.

Keista, kodėl jos nesudraskė lokys?

Tačiau nebuvo laiko per ilgai apie tai galvoti: turėjo kuo greičiau susirasti užuovėją nuo kylančios audros ir netoliese slankiojančių žvėrių.

Atsistoti nebuvo lengva, tačiau pagaliau įstengė. Tą pačią akimirką kai išsitiesė, pilve sprogo skausmas ir išsiliejo po visą kūną. Susverdėjo ir atsirėmė į uolą, besitęsiančią kažkur į tamsą. Teko pripažinti, kad nesugebės išlaikyti pusiausvyros, todėl neliko nieko kito, kaip slinkti palei akmens sieną. Nusvirduliavus vos keletą žingsnių žvyruotu takeliu, jei siaurą praėjimą palei ištisą monolitą būtų galima taip pavadinti, praėjimą atkirto aukštų riedulių sąvarta. Reikėjo eiti aplink arba ropštis į viršų. Ji apsidairė. Virš atplaišos, esančios arčiausiai kalno, pastebėjo atbrailą, kuri lyg ir buvo panaši į menką pastogę. Vis šiokia tokia užuovėja. Juolab, kad eiti į priekį nebeturėjo jėgų. Skausmas tai sukildavo, tai atsitraukdavo ir moteris kuo puikiausiai suvokė, kad toliau viskas bus tik blogiau. Turi nedelsiant kažkur įsikurti, nes gali likti ant plynos žemės, o to žūtbūt turėjo išvengti.

Dešine ranka grabaliojo uolą, mėgindama rasti už ko galėtų nusitverti. Kairioji buvo per silpna, ja tegalėjo remtis, tačiau kūnas pripratęs prie visą gyvenimą trukusių treniruočių buvo gana neblogai pasirengęs priimti visą apkrovą tik viena sveika kūno puse. Jei tik nebūtų tokia sunki...

Šiaip taip užsiropštė iki pusės luito ir suprato, kad jis nėra toks aukštas, kaip buvo pamaniusi. Galbūt du žmogaus ūgiai. Bet raumenys ėmė tirtėti nuo įtampos, o pirštai sugrubo nuo tyžtančio sniego. Kūną vėl apėmė skausmas ir ji privalėjo sustoti. Negalėjo tik suturėti iš akių pasipylusių ašarų. O, jei tik būtų galėjusi, būtų susisupusi į savo žaliąją skraistę ir tūnojusi ten pernakt, tyliai inkštusi iš skausmo ir nevilties, tačiau neturėjo kuo prisidengti. Kartu su prieglobsčiu dingo ir jos apsiaustas, vienintelis šioj žemėj, mielai priimdavęs moterį glėbin.

Vėjo gūsis atnešė lokio tvaiką. Tas kvapas lyg nematoma ranka pakylėjo Anuką ir ji pagaliau pasiekė riedulio viršų. Karštligiškai dairėsi aplink: akmuo buvo didelis ir plokščias – pakankamai vietos sugulti trims stambiems vyrams, tačiau vien tai prieglobsčio nesuteikė. Šiek tiek guodė, kad, kiek sugebėjo įžiūrėti, visi aikštelės kraštai buvo gan statūs ir sunkiai įveikiami laukiniam žvėriui. Bent jau norėjosi tuo tikėti. Tik akmeninis stogelis pasirodė ne toks platus, kaip atrodė iš apačios. Bet gal vėliau galės prie jo prikabinti tvėrių rezginį ir pasidaryti palapinę, o dabar reikėjo ištverti tik šią naktį.

Sniegas drėbė akis ir moteris beveik nebejautė veido.

Ką ji nori apgauti. Be užuovėjos ji tikrai nesulauks ryto. Nusibaigs čia, ant šio pliko akmens.

Inkšdama ropojo slidžiu paviršiumi tikėdamasi pasislėpti uolos kampe, kur į žemę smigo akmeninė atbraila.
Nors iki nišos tebuvo likę vos keli žingsniai ji vis dar buvo juoda ir neįžvelgiama. Anuka iš paskutiniųjų atsispyrė ir pagaliau pasiekė tikslą. Tikėjosi susisukti į kamuoliuką ir pailsėti, tačiau tikrai nelaukė, kad už atbrailos pamatys atsivėrusią tuštumą. Grybštelėjo tamsą ranka, tačiau jokio akmens neužčiuopė. Viltis suspurdėjo krūtinėj. Priglaudė delnus prie akmens ir braukdama surado kraštus. Tamsoje slėpėsi niša ir kuo toliau tyrinėjo, tuo gilesnė ji rodėsi. Netruko suprasti, kad ten ola. Pro angą pralindo be jokio vargo. Tiesa, gal ir nepavyktų įeiti stačiomis, tačiau šiuo metu tai neturėjo visiškai jokios reikšmės. Ji jau gavo daugiau, nei būtų kada galėjusi tikėtis. Klajoklė surado prieglobstį.


----------------------

– Ar pagaliau pasakysi, kur mes einam? – nepatenkinta unkštelėjo Lorota, mėgindama suspėti paskui Gelą, kuris beveik nesižvalgydamas ir menkai kreipdamas dėmesį į moterį, žingsniavo pakrante, – aš tuojau gimdysiu, o tu nuo anksčiausio ryto tįsi mane nežinia kur...
– Iki paskutinio upės sargybinio.
– Ar tu proto netekai? Kiek te praėjome? Keturis?
– Penkis.
– Gana! – moteris aikštingai treptelėjo koja ištaškydama tyžtančio sniego balutę, – Arba tu paaiškinsi man, kas čia dedasi, arba aš niekur neisiu.
– Lorota, neerzink, – suurzgė vyras ir nė kiek nesulėtinęs nužingsniavo, priversdamas pakeleivę jį vytis.
– Man atrodo tu pamiršai, kad aš nebe eilinė motina...
– Ne, nepamiršau. Esi būtent ta, kas ir turi būti.

Moteris kiek prisimerkė, mėgindama suprasti, ar jis tai pasakė rimtai, ar pasišaipydamas – paskutinėmis dienomis niekaip neperprato Gelo balso tono, o veido išraiškos įžvelgti negalėjo, mat viskas, ką šiuo metu regėjo, buvo jo plati nugara. Kiek pasvarsčiusi nusprendė, jog neturi priežasčių manyti vyrą negerbiant jos naujojo statuso, tad ir ginčytis nebebuvo prasmės. Nors ir labai nepatiko sekti paskui medžiotoją, kuris neklausė Motinėlės pageidavimų, tačiau likti viena vidury miško geidė dar mažiau.
– Štai čia, – po kurio laiko Gelas mostelėjo į seną šakotą pušį pakrantėje, ant kurios, prismeigta strėle, juodavo apsvilusi vilko kaukolė. Kaulas, vietomis baltas, vietomis apskretęs sukepusiais mėsos bei kailio likučiais, bolavo tuščiomis akiduobėmis, o po juo matėsi keli aptraiškyti kaklo slanksteliai, nuo kurių nutįsusios vėjyje suposi kaži kokios juodos gijos, apie kurių pirmykštę paskirtį moteris nenorėjo net pagalvoti.
– Pirmoji motina, kaip šlykštu.
– Į viršų žiūrėk, – suirzo šešiadantis.

Moteris užvertė galvą. Ant storos šakos tupėjo voverė ir gliaudė kankorėžį, lukštelius leisdama sniegu sklęsti žemyn.
– Į ką man ten žiūrėti?
– Čia šeštasis upės postas.
– O kur sargybinis? – Motinėlė nepatenkinta apsižvalgė, tikėdamasi netoliese pamatyti nepareigingą medžiotoją, apleidusį savo stebėjimo vietą.
– Nėra jokio sargybinio.
– Kaip tai? – net gimda susitraukė, priversdama moterį suraukti nosį dėl netikėto potyrio, – Tai kodėl nepaskyrei?
– Va todėl ir norėjau, kad savo akimis pamatytum. Mes nebeturim žmonių.

Nemalonus jausmas pilve dar labiau išplito ir ji apglėbė save rankomis, tikėdama, kad tai tuojau praeis.
– Nieko nesuprantu, – Lorota paėjo arčiau upės ir pažvelgė atgal. Tolumoje, ties horizontu, beveik galėjo matyti maudyklą, – tai kaip mes apsisaugosime nuo vilkų?
– Neapsisaugosime. Mes per silpni ir jei jie puls, mus sunaikins.
– O Pirmoji Motina... Ką darysim, Gelai? Mes juk turime kažko imtis, turime apsaugoti spiečių, dabar mudu už jį atsakingi...
– Taip. Turime apsaugoti, – vyro balsas buvo įtartinai ramus, lyg jo visiškai neliestų ta tragedija, kurią jis tik ką atskleidė Motinėlei.
– Nustok slapukauti, – suirzo Lorota, – tu kažką sugalvojai, jaučiu.
– Taip, aš jau išsprendžiau tą klausimą. Dabar tu turėsi priimti sprendimą ir aš labai tikiuosi, kad nuspręsi teisingai.
– Apie ką čia kalbi?
– Aš susitariau su jais.
– Su kuo? – nemalonus šaltukas perbėgo kūnu.
– Su gmorgais.
– Tu netekai proto...
– Suprantu, kad žinia netikėta, tad duosiu tau kiek laiko apsiprasti.

Motinėlė tik mostelėjo ranka pritrūkusi žodžių ir paniekos perkreiptu veidu nusisuko į upę.
– Iš tiesų, Lorota, klausimas yra labai paprastas: ar tu nori likti šio spiečiaus Motinėle. Nes jei taip, tuomet kito kelio nėra. Pagalvok. Žinau, kad tai buvo tavo svajonė nuo vaikystės. Dabar tai turi. Klausimas ar neprarasi.

Vyriausioji kurį laiką tylėjo. Gelas žinojo, kad jos širdyje kirba beprotiškas noras išlaikyti tai, kas pasiekta, todėl leido moteriai panirti į save. Per daug gerai žinojo, kas slypi toje galvelėje ir buvo tikras, kad kuo ilgiau ji apie tai galvos, tuo mažiau norės atsisakyti savo padėties.
– Gerai, negaliu patikėti, kad to klausiu, bet ko jie nori?
– Jiems reikalingas maišyto kraujo vaikas.
– Kas? Anukos mišrūnas? Dėl Jotos išminties, tegu pasiima! Jis čia niekam nereikalingas, – Lorotai lyg akmuo nuo širdies nusirito. Menkesnio reikalavimo ji negalėjo tikėtis.
– Anukos? Prie ko čia ji?
– Juk tik ką sakei: maišyto kraujo... Jei ne jos ir to laukinio, tuomet apie kokį mišrūną jie kalba?
– Jiems reikia tavo vaiko.
– Mano? Norėjai pasakyti mūsų?
– Norėjau pasakyti tavo.

Lorotos kūnas ėmė virpėti. Atrodė, kad po oda srūva ledo upė, versdama tirtėti net menkiausią raumenėlį.
– Gelai, ką tu čia šneki, aš nešioju TAVO vaiką.
– Nežinau, kaip tau paaiškinti, bet ir nesu nusiteikęs to daryti. Jie pakeitė mano sėklą. Tas vaikas ne mano. Tas vaikas yra jų. Jie nori jo. Tu jiems jį atiduosi ir mes grįšime atgal, tu ir toliau būsi spiečiaus Motinėlė, aš būsiu vyriausiasis medžiotojas ir mes atkursime savo namus. Mainais už ramybę, visus jų vaikus, kuriuos išnešios motinos, atiduosime jiems. Visi bus patenkinti.
– Ką tu paistai? – negalėjo patikėti, kad taip kalba vyras, su kuriuo ji užaugo ir manėsi pažįstanti – iš kur visa tai?
– Iš tiesų viskas labai paprasta. Tu turėjai savo svajonę, aš – savo. Dabar abu turime tai, ko norėjome. Tiesiog reikia susimokėti už tai, kas mums buvo suteikta. Nagi, pagalvok, Lorota. Mes galim gyventi laimingai, turėsime tai, ko troškome, – priėjęs jis švelniai suėmė moters veidą delnais ir trumpą akimirką ji pasijuto kaip kažkada, kai jie tikrai buvo artimi ir neturėjo jokių baisių paslapčių. Kaip kažkada, kai buvo tik jie ir visas likęs pasaulis, – tereikia atiduoti tą vaiką, kuris net nėra mūsų.
– Nėra tavo.
– Taip. Tas vaikas jų. Ir jie jį pasiims. Vienaip ar kitaip, – vyras atšlijo ir nusisuko į pakrantę, nusidriekusią link pelkynų, – skirtumas tik tas, ar tu iš šios situacijos kažką laimėsi, ar visko neteksi.
– Aš? Tik aš galiu prarasti? O kaip tu?
– Atrodo tu vis dar nesupranti. Dabar ta akimirka, kai tau reikia pasirinkti, arba tu atiduodi tą mišrūną ir mudu grįžtame atgal, arba jie pasiima tave į jūrą, o aš grįžtu vienas. Galvok, Lorota, spręsk!

Pasaulis sukosi per greit. Nors ir aiškiai girdėjo, ką kalba Gelas, bet niekaip negalėjo to suvokti. Kaip čia dabar taip? Jis ją išdavė? Išmainė? Rado kažką, kas buvo vertingiau už ją? Ji negalėjo prisiminti, kad būtų kada patyrusi tokį pažeminimą ir bejėgiškumą. Kuo daugiau galvojo, apie tai, ką siūlo vyras, tuo labiau jo nekentė. Karščiau nei nekentė juos žudančių gmorgų. Jų sukeliamą skausmą pakelti buvo daug lengviau, nes atrodė, jog viskas vyksta natūraliai: anie puola, jie priešinasi. Tiek vieni, tiek kiti turi savo vaidmenis ir juos atlieka. Kaip lapė ir pelėnas, kaip erelis ir triušis, ežys ir vabalas. O dabar susidūrė su kažkuo, ko iki šiol nebuvo patyrusi. Išdavyste. Šįkart kažkas puolė ir skaudino ne spiečių, bet ją, ją  asmeniškai. Kėsinosi į jos susikurtą gyvenimą, vertė rinktis iš dviejų atgrasių variantų, kurių nežinia kuris kėlė didesnį siaubą.
– O Jota gailestingoji, tu juk ne šiandien su jais sudarei sandorį... Kaip ilgai žinojai, kad mus išduosi, kaip ilgai laukei mūsų žlugimo, kad galėtum pasinaudoti proga?
– Pakankamai ilgai laukiau ir pakankamai daug padariau, kad tai gaučiau, – vyro balse nuskambėjo pasididžiavimas, privertęs pašiurpti moterį.
– Padarei? Ką tu padarei? – ji abejojo, ar nori tai žinoti, tačiau žodžiai patys liejosi.
– Baik, – jis ir vėl prisiartino ir ėmė braukti delnais per jos nejučia sudrėkusius skruostus, – nereikia taip kankintis, nurimk. Noriu, kad mes būtume kartu. Jei tu būtumei mačiusi tai, ką mačiau aš, žinotum, kad priešintis jiems nėra prasmės. Tai beviltiška. Norėdami gyventi ramybėje mes turime tik vieną išeitį: susitarti. Duoti jiems tai, ko jie nori, mainais už ramybę. Jie galingi, Lorota, labai stiprūs, supranti? Kai aš tai pamačiau, iškarto supratau, kad priešinimasis nuves į greitą mirtį, todėl ir sutikau su jų pasiūlymu, leidau jiems save pakeisti. Galų gale jie nori tik savo mišrūnų vaikų. Jei jie gaus juos, jiems nebereikės mūsiškių. Visi galėsime ramiai gyventi. Tu, kaip Motinėlė pasirūpinsi, kad moterys, kurios pagimdys maišyto kraujo kūdikius, juos atiduotų ir viskas. Mes tikrai arti, jau viskas padaryta, niekas nebegali mūsų sulaikyti.
– Viskas padaryta?
– Taip. Tu – Motinėlė, aš – vyriausiasis medžiotojas. Nėra nė vieno, kas galėtų mus išduoti.
– Tokių  kaip Oza? – staiga suvokė visą Gelo apgaulės mąstą, – Juk ji nešiojo tavo vaiką?
– Ne mano.
– Ach, atleisk, suklydau. Jų vaiką. Juk taip? – Lorotos drebulys nurimo, bet balsas išblėso, akys tapo stiklinės, tik veidas liepsnojo raudoniu.
– Taip. Ir viskas vyko sklandžiai, jie ją pasiėmė, bet po to kažkas nutiko, ji paspruko, jie sugrįžo.
– Ir sunaikino Maurų įlanką. O tu? Pabėgai?
– Man nebuvo priežasčių ten likti. Žinojau, kad noriu gyventi čia, su tavim.
– Bet po to Anuka parvedė Ozą.
– Tokią nesąmonę numatyti buvo neįmanoma. Aš juk iš anksto pasirūpinau, kad per Pelkynus niekas nepereitų, bet ta laukinė sugebėjo prasibrauti. Pripažįstu – tai padarė man įspūdį. Išmušė iš vėžių: vos susivaldžiau jų neatsikratęs toje stovyklavietėje prie pelkynų. Buvo puiki proga. Bet ten maišėsi sekta, o tada juk dar nežinojau, kad labai greitai ji pati ims griauti mano planus su savo neregėtais spiečiaus perstatymais. Negalėjau jai to leisti. Jei jai būtų pavykę bent kiek sustabdyti puolimus, aš niekada nebūčiau užėmęs Dano vietos.
– Tu nužudei Daną?
– Ne! Kaip būčiau galėjęs? Juk visi matė. Jie tai padarė už mane.
– Mainais į tavo paslaugas, – Lorotos balsas buvo persismelkęs paniekos.
– Vykdydami mūsų susitarimą, – suurzgė vyriausiasis: moteris turėjo suvokti, kad šešiadantis ne koks tarnas, kad tai buvo lygus sandoris, –  jie padėjo man gauti spiečių, o aš pasirūpinsiu, kad jie atgautų savo maišyto kraujo vaikus.
– Tad Oza, Iglit, Danas, tebuvo kas? Kliūtys? O Semba? Nejaugi ir ji?
– Tu turėjai užimti Motinėlės vietą. Nusipelnei. Juk sakiau, kad viskas, ką padariau, dariau dėl mūsų.

Lorotą ūmai apleido jėgos ir ji klestelėjo ant pakrantės akmens. Suprato, kad būdama toli nuo spiečiaus, nuo bet kokios pagalbos, viena su šiuo žvėrimi,  neturi jokių galimybių pasipriešinti tam, kas vyko:
– Duok man laiko viską apsvarstyti, – nusprendė bent jau kiek galima toliau nustumti lemiamą akimirką.

Laikas bėgo, tačiau ji negalėjo nuspręsti. Abu variantai rodėsi per daug siaubingi. Eiti su priešu į nežinomas žemes, atsiduoti jų valiai? Taip nuspręsti galėtų tik pamišėlis. Tačiau paaukoti savo vaiką... Nesvarbu, ką Gelas sakė, nesvarbu, jog išsigynė savo tėvystės, tačiau savo motinyste moteris neabejojo. Šniurkščiodama nosimi juto, kaip mažylis vartosi pilve, lyg nujausdamas kažką negera. Spurda ir nerimsta. Uždėjo delną ir ėmė niūniuoti lopšinę, išsaugotą atmintyje nuo vaikystės, kai ją dar mažą migdydavo nešiotė. Glostydavo ir niūniuodavo. Tuomet šioji daina visada ją nuramindavo, tačiau dabar skambėjo kažkur tolumoje. Nors pati dainavo, tačiau garsas niekaip nesiekė jos sąmonės, o galvoje šmėsčiojo tik vieni už kitus baisesni vaizdiniai. Galiausiai teko atsiremti rankomis į kelius ir nuleidus galvą giliai pakvėpuoti, kad užtvindyta panikos, neatsijungtų sąmonė. Mėgino lėtai iškvėpti ir giliai įkvėpti. Beveik pavyko nurimti, tačiau kažkur, akių kamputyje, švystelėjo akinančiai baltas siluetas. Moteris krūptelėjo. Nespėjo suprasti, kas tai buvo, reikėjo geriau įsižiūrėti, bet kaip tik tą akimirką, kaip tik toje vietoje, išdygo Gelas:
– Imk, – ištiesė delną su keistu, apvalučiu gelsvu akmenėliu, – praryk tai.
– Kas čia?
– Tai sukels gimdymą.
– Tiesiog dabar? Čia?
– Laikas, Lorota. Jie jau laukia. Arba vaikas, arba tu. Tikiuosi jau apsisprendei.
– Negaliu, Gelai, maldauju, neversk manęs...

Vyras padėjo tą keistą akmenuką greta ant uolos, ant kurios sėdėjo motina.
– Man reikia grįžti. Jei šią akimirką nepasakai, kad eisi su manimi, turėsiu tave palikti.
– Ne, – su siaubu iškvėpė, – tik nepalik manęs su jais.
– Tuomet žinai, ką daryti.

Gelsvasis akmenėlis nebuvo nei sunkus, nei šaltas, kaip tikėjosi Lorota, bet sugniaužus delne, ranka apsunko ir ji nebegalėjo jos pajudinti. Visas kūnas sustingo.
– Nagi, tau tereikia jį praryti ir mes galėsime kartu grįžti namo.

Lorota pakėlė drumzlinas akis, niekaip negalėdama apsispręsti, ji labiau nori iš visų jėgų trenkti šiam vyrui, ar apkabinti, prisiglausti, maldauti, kad apgintų, išvaduotų iš šio slogaus sapno. Tik moteriai sprendimo priimti taip ir neprireikė. Susitelkę vienas į kitą jiedu nepajuto, kaip pakrantėje kažkas pasikeitė, todėl netikėtas trenksmas porą privertė krūptelėti. Laukymės pakraštyje raitėsi gmorgo žaibo parblokštas rudas vilkas, dar trys brovėsi per krūmus, traškindami nudžiūvusias šakas.

– Būk už manęs! – riktelėjo Gelas ir pabėgėjęs kelis žingsnius į priekį priklaupė, pėda prispausdamas ieties drūtgalį prie žemės. Net geriausias medžioklis neturėjo šansų vienas prieš tris, bet vyras žinojo, jog netoliese yra gmorgas, kuriam labai rūpi Lorotos nešiojamas mažylis. Tikėjosi, kad anam tai bus pakankama priežastis nelikti nuošaly.

Pirmasis vilkas atsispyrė ir šoko ant susigūžusio šešiadančio, tačiau tarp plėšrūno ir grobio staiga išniro klastingai pakeltos ieties antgalis ir žvėris pasismeigė, suvarydamas ašmenis sau į krūtinę, o drūtgalį į žemę. Nuo antrojo Gelas išsisuko ir dar spėjo čirkštelti peiliu per papilvę. Trečiasis, lėčiausiai bėgęs, gerai nutaikytu šuoliu parbloškė medžiotoją ant žemės. Inercija nunešė vilką tolyn, tad Gelas gavo šansą pašokti, bet sugebėjo tik vangiai pakelti galvą. Smūgis į žemę išmušė kvapą ir apsvaigino. Žvėris urgzdamas apsisuko ir pakilo antram šuoliui, paskutiniam, pribaigiančiam, tačiau pusiaukelėje jį prisivijo gmorgo ietis. Aštrus ginklas perskrodė užpuoliko šoną ir nubloškė negyvą kūną tolyn. Medžiotojas karčiai šyptelėjo: vis dėlto jis turi sąjungininką šioje nelygioje kovoje.

– Lorota... – Gelas svirduliuodamas atsistojo, sugrabaliojo ietį ir greitai apžvelgė laukymę, – Lorota!

Motinėlė stovėjo nereaguodama nei į medžioklio šūksnius, nei į netikėtai užvirusią kovą, visiškai praradusi žadą, stebeilijo stiklinėmis akimis į vieną tašką. O tuo tarpu, iš miško slinko vilkai. Ne vienas, ne keli, o visa gauja. Žvėrys puslankiu supo laukymę ir neskubėdami artinosi prie žmonių, spausdami juos prie užšalusios upės. Panarintos galvos, pabruktos uodegos ir pašiauštos keteros nepaliko jokių abejonių: tolimesnių susirėmimų išvengti niekaip nepavyks, tad Gelas sugriebė Lorotą ir, krūptelėjęs nuo krūtinę nudiegusio skausmo, užkėlė ant aukščiausio akmens. Vyrai susižvalgė ir, netarę nei žodžio, sustojo nugara į uolą, greta vienas kito. Šešiadančio veidas buvo per ištiestos rankos atstumą nuo vilko, ant kurio raitas sėdėjo gmorgas, nasrų. Tik šis žvėris, ne taip, kaip besiartinantieji, atrodė toks pat abejingas aplinkai, kaip ir netikėtų įvykių sukrėsta motina. Stovėjo nunarinęs galvą ir nudelbęs akis, o gyvybė spindėjo tik raudona blankia šviesa lėtai mirksinčiuose geležiniuose akmenyse, panardintuose žvėries kailyje.

Vilkai neskubėjo pulti, urzgė, čepsėdami ir kaukšėdami iltimis slinko ratu. Tai vienas, tai kitas šoktelėjimais tikrino gynėjų budrumą, tačiau vyrai nereagavo: spindintis gmorgo ieties antgalis lėtai suko hipnotizuojančias aštuoniukes. Kruvinas medžiotojo ieties smaigalys net nekrustelėjo. Abu suprato, kad prieš juos nasrus šiepia garantuota mirtis. Išsigelbėti... Apie išsigelbėjimą negalvojo nei vienas.

Štilis netruko ilgai. Pirmieji iš priešingų pusių puolė du jauni patinai. Švystelėjo ietys ir abu nekantruoliai unkšdami atsitraukė laižytis žaizdų. Sekanti ataka buvo atmušta taip pat sėkmingai, tačiau šviežio kraujo kvapas įsiutino visą gaują. Puolimai sekė vienas po kito. Gynėjų ietys kilo ir leidosi smaigstydamos, pjaustydamos ir luošindamos. Ginklų ašmenys pasidengė tamsiu, lipniu krauju ir vis daugiau vilkų šlubčiojo šalin.

Sulig kiekvienu judesiu Gelo sutrenktą šoną tvilkė negailestingas dieglys. Mojuoti ietimi buvo vis sunkiau, prakaitas graužė akis. Tačiau šešiadančiu tampa ne kiekvienas. Surakinęs žandikaulius vyras kovėsi iš paskutiniųjų. Reikėjo ištverti, išstovėti ir, galbūt, išsigelbėti... Ir tai gal net būtų pavykę, jei ne vienas pasiutęs iš skausmo vilkas, kuris vietoje to, kad atšoktų nuo ieties dūrio, metėsi priekin, pasismeigdamas ant ašmenų ir išplėšdamas ginklo kotą iš nuvargusių medžioklio rankų. Tą pačią akimirką, vos vyras paleido ginklą, jį užgriuvo iš karto du žvėrys. Peilio ašmenys džyrgžtelėjo per šonkaulį, smigdami tiesiai į vieno užpuoliko širdį, tačiau antrojo vilko nasrai čiaukštelėję susičiaupė ant šešiadančio kaklo.

Kai Gelo kūnas, pusiau užspaustas nudobto vilko, nustojo trūkčioti, Lorota nusisuko į upę. Ji nenorėjo matyti artėjančios mirties, todėl žvelgė į ledu apsitraukusį vandenį. Balta tuščia juosta, su juodu gyvo vandens kaspinėliu per vidurį keistai ramino. Moteris užsidengė ausis ir ėmė niūniuoti nešiotės lopšinę. Nusišypsojo. Dabar puikiai galėjo ją girdėti ir melodija vėl veikė taip, kaip ir vaikystėje. Ji ėmė rimti, net kvėpavimas sulėtėjo. Žinojo, kad netrukus viskas pasibaigs, tačiau su tuo nebuvo sunku susitaikyti. Tai natūralu. Kaip lapė ir pelėnas, kaip ežys ir vabalas, kaip žiema ir pavasaris. Ji buvo pasirengusi išeiti, kad galėtų atgimti.
 
Moteris stipriai užmerkė akis. Kūną apglėbė vaikystės melodija. Suvystė ir užliūliavo, nunešdama toli nuo besiliejančio kraujo.
 
Kitapus upės nuo miško atsiskyrė taškas. Iš pradžių tai tebuvo greitai ledu judantis šešėlis. Artėdamas jis įgavo vilko siluetą, tačiau spalva buvo lyg praraja, lyg tamsa kertėje, lyg vandens gelmė. Melsva pilkuma į kurią žvelgi ir žinai, kad ten kažkas yra, bet akys nesugeba to užčiuopti.
 
Šešėlis kirto upę ir vienu šuoliu įveikė uolą, ant kurios sustingusi gūžėsi Lorota. Antruoju šuoliu liuoktelėjo ant gmorgo nugaros. Karys nulėkė ant žemės, kur jį tuojau pat užgulė urzgiantys, įniršę plėšrūnai. Dantys ir nagai braižė tvirtą baltą medžiagą, kuri saugojo gmorgo kūną nuo sužeidimų, tačiau veidą kariui teko dengtis ranka. Antrąja vyras švystelėjo kelis kartus, taikydamas į arčiausiai esančius plėšrūnus. Pavyko nusitaikyti į jį nubloškusį pilkąjį vilką, tačiau paskutinę akimirką tiesiai į širdį nukreiptas peilis slystelėjo šonkauliais ir susmigo į žvėries pilvą, palikdamas gilią, kraujuojančią žaizdą. Bet jos pakako, kad grobuonis atsitrauktų. Bėda ta, kad vos kelioms akimirkoms. Tik tiek, kiek reikėjo prislinkti prie vyro viršugalvio ir apžioti kiaušą. Sekundė prieš kaukolei sutraškant tarp baltų ilčių gmorgas spustelėjo mygtuką. Prie žmogaus krūtinės ėmė tvenktis balta švieselė.
 
Lorota dainavo balsu, stipriai užmerkusi akis ir delnais spausdama ausis, kai blyksnis už jos nugaros nušvietė pamiškę. Galinga jėga išblaškė žvėris, palikdama ant žemės gulėti sumaitotą, rūkstantį gmorgo lavoną.

2015-10-20 17:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-27 16:43
Lengvai
Skirtumas buvo tas, kad vietoje švelniosios mokytojos, dabar ji stovėjo priešais žmones, kurie netrukus nulems jos likimą, - šito skirtumo aiškinti mums visai nereikia, jis ir "arkliui aiškus" ;]

Lorotos ir Gelo pokalbis, nepatiko Gelo kalba, ta prasme, kad jis kalba labai neįtikinamai, dirbtinai.

Nelabai supratau, kaip čia nutiko su gmorgu, kas ir kaip jį numetė nuo uolos ir kaip jis ant jos atsirado.


4
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-21 16:13
pikta kaip širšė
Aha, suprantu, ką nori pasakyti. Aš taip pat nemėgau :-) o po to užaugau ir supratau, kad laimė ir gėris yra tiesiog taškai ilgoje tiesėje. Jie nuolatos mainosi su kitais, pačių įvairiausių spalvų taškais.

Bet siejant šią pastabą su kūriniu: ar nori pasakyti, kad tam, kad tekstas būtų geras, jis turi baigtis laimingai? Ar taip supratau tavo mintį?

Ką reiškia "patenkinta"? :-) visokių momentų buvo. Ypatingai kai katinukas toks primurkdavo kokių pastabų, tai visai kartais noras dingdavo rašyt :-)) bet šiaip sunku pasidarė nuo vidurio, kai patikėjau, kad pastabos apie neišbaigtą pagrindinį personažą yra teisingos. Taip pat, kai suvokiau, kokia ribota primityvių žmonių veiklos gama, kaip mano sukurta socialinė sistema riboja galimą jų patirtį.

O šiaip, dešimtbalėje sistemoje... 7 gal.
Nors dabar tai laiminga už visą 10. Vien dėl to, kad užbaigiau ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-21 15:04
Aurimaz
Drama drama drama ir pačioje pabaigoje pasitinka žodis "lavonas"... Kai buvau vaikas, turėjau įproti tikrinti, ar skaitoma pasaka tikrai užsibaigs laimingai (pvz, Hofo pasakos baigdavosi šiurpiai ir jų bijodavau).

Dabar man įdomu, ar autorė jautėsi patenkinta rašydama šį darbą? Nuo 1 iki 10 - kiek buvo tos laimės?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą