O GAL IR NIEKADA...

Tu ten, aš čia. Tu eini viena puse, o aš kita.
Tu nežinai, kas aš tokia, aš nežinau kas tu.
Prasilenkiam, nes mes nežinom kas tokie,
Ir skubam ten, kur mes tie patys, bet ne tie.

Mes žiūrime per stiklą ir nematom vienas kito,
Tik raidės, žodžiai, sakiniai. Kableliai-tik tarp kitko.
Kai aš rašau, tu vis skaitai, tie sakiniai tau nuoširdumas.
Kai tu rašai, aš vis svarstau, iš kur minčių tas mįslingumas!

Tu ten, aš čia... Tu klausi, kas aš? Aš nežinau kas tu.
Tu nepasitiki manim, nors aš tavim beveik tikiu.
Kai aš kalbu, susimąstai. Kai tu kalbi aš vis tyliu.
Kai aš nebetikiu, tu tyliai sušnibždi “Dabar jau aš tikiu! “

Klausaisi muzikos tau žinomos, o man visai tai nauja.
Ir vaikščioji keliais tu pramintais, o man visai nežinomi.
Tu privertei mane galvoti, aš priverčiau tave tikėti.
Tu kantriai lauki ir aš to noriu! Tiktai viltis vis abejoja.

Tu ten, aš čia. Tu eini viena gatvės puse, o aš kita.
Prasilenkiam... Lyg svetimi, o lyg visai savi ir artimi.
Juokinga! Aš nežinau, kas tu, tu nežinai, kas aš tokia,
Staiga sustojam minioje. Juk tu gi ten! Tai aš gi čia!

Lėtai atsisukam. Tu šypteli, lengvai aš mosteliu ranka,
Tu svyrsteli pirmyn, aš sustabdau tave akis nuleisdama,
Tu klausi antakiu pakėlimu, o aš tau atsakau šypsniu,
“Dar ne dabar, dar ne šiandien, gal ryt, o gal ir niekada“.