Aš nenešiosiu gedulo...
Ir nedėvėsiu aš juodai graudžių drabužių.
Nei verksiu, nei raudosiu,
Ir nesimelsiu prie altoriaus, neklūposiu...
Suspausiu rankose aš iškankintą širdį,
Ir susirietusi kampe,
Aš graudžiai sau nusišypsojus,
Rėkte išrėksiu, net neatsistojus:
-Aš nenešiosiu gedulo,
Nei verksiu, nei raudosiu,
Apsirėdysiu aš baltais drabužiais
Ir eisiu ten kur ūžia, kur kvatoja..
Ir atsistojus prie medinio baro, sušuksiu:
–Ei, barmene! Man tekilos ir citrinos...
Šiandiena nenešioju juodo gedulo,
Šiandiena gersiu, o vėliau dainuosiu!
Ir trinktelsiu stikliuką į dulkėmis nusėtą barą,
Nuo kumščio lyžtelsiu aš druską, atsidusiu.
Prilietus lūpomis, pajusiu šaltai aitrų kvapą,
Gerai įkvepsiu, užversiu galvą ir išgersiu...
Nudeginta aitrios tekilos, citrina aš užsikąsiu,
Nuleisiu galvą, ramiai aš pastovėsiu ūžesy
Ir tyliai uždainuosiu:
“Aš nenešiosiu gedulo dėl savo meilės
Ir nedėvėsiu aš juodai graudžių drabužių,
Nei verksiu, nei raudosiu,
O tik pakėlusi stikliuką aš tyliai palinkėsiu:
-Ramybėje ilsėkis, Anapilin išėjus, mano meile! „