Byra laikas - į vakaro tylą.
Tartum smėlis, slysta metai,
o mintis neprašyta prabyla,
kiek dar suksis gyvenimo ratai?
Baltos žiemos, vasarų grožis
ir spalvom išdabinti rudenys.
O, žavingas mūsų pavasaris!
Jis - nelauks, nesustos, nesugundysi...
Byra laikas į vakaro tylą.
Krauna sunkią naštą rudenys...
Ta mintis, vis nedyla - prabyla,
ar nebus rytojus budelis?
Neramu širdyje ir gaila -
juk nuveikt ne viską spėjai.
Nenumaldomai jėgos senka.
Bėga laikas lyg gintų jį vėjai.
Bet džiugu, kad gyventa ne veltui.
Liks brangiausias metų kraitis:
mūs vaikai, anūkai, vaikaičiai -
pėdomis pramintomis braidžios.
Byra laikas į vakaro tylą.
Širdyje neramu, bet šilta .
Kas smiltelėmis bus užpilta-
atminimas neliks našlaitis...