Saldus eilėraštis

Aš nieko nebenoriu jau pakeisti,
Laisva valia save renkuos.
O tolimoj ir šiaurėtoj pašvaistėj
Atsispindės gal meilė dideliuos leduos.

Ir pasilenkęs pėdas dar matau vaikystės,
Nors požymiai jos taip toli.
Galėtų balsas jaunas čia suklykti,
Pažadinti beformius vaizdinius keistoj minty.

Tikėti noris, kad kažkas vis tobulėja,
Jau mintys kitos, pasiruošusios ką nors lydėt.
O, juodaplauke ir išdykus fėja,
Šalia tavęs sėdėti man tikra garbė.

Pripildysiu troškimų erdvę žodžiais,
Pagausiu juos iš lūpų jos bekrentančius žemyn.
Ir visos fėjos gali gal atrodyti vienodai,
Tokiam kaip aš veidai jų visuomet atrodo tobuli.

Šviesa veidų tų neišblės ir šiąnakt,
Per daug saldu nebus, bet ir kentėt neteks.
Stebėtis, kai matau ją gal stebuklą darant?
O ji tik švelniai juokiasi ir ima iš manęs

Tamsias mintis ir rūpesčius ne baltus
Ir naikina juos rankos judesiu lengvu.
O aš priglusčiau prie jos melsvo palto
Vasario snaigėms krintant pamažu.

Už tai, kad galima paliest jos viltį,
Dėkot turėčiau nuolankiai, ilgai,
Minutę kristi ton viltin, nenusivilti,
Galvot apie save ir apie tai,

Kad želia žolės, o ir barzdai mano
Peiliukų fėja nepasiūlys – ak, jinai
Visokius reikalus geriau išmano
Ir žino, koks buvau kadais, seniai.

Jau sniego nėr, žalia spalva pro langą
Į kambarį suplūs, o aš ir vėl
Jos pasaulėžiūrą įvertinsiu palankiai,
Kartu su ja gal nebijočiau ir kentėt.

Sparnų dar neturiu, bet nesvarbu tai,
Nes tenkinuosi tuo, ką turi tik žmogus,
Ir kažin kas viduj dabar sukruto,
Nes fėja pakvietė pas ją ateiti į namus.

O man per daug to susijaudinimo, dievulėliau,
O ji taip gundančiai atrodo šiąnakt.
Sapnai sapnuosis man apsvaigę, nors negėriau,
Su ja pažaisiu šachmatais, o gal... Labanakt.

2007-03-14