Dieviškasis pasaulis – tik mėlio šešėlis
jūsų meilės, šviesiųjų svajų,
ir tos baltos alyvos – kančios palytėtos
nepaguos, – po sunkiuoju padu.
Sunkios svetimos rankos, sudarkiusios meilę,
nebeliko tauriųjų spalvų,
mėlio šlovę, ramybę ir dangišką erdvę
gožia baimė ir skausmas Hado namų.
Jo pasauly melsva – ne žydrynės spalva,
ne lietus prausia veidus jaunųjų,
ir ne volungės trele laiminga aušra
pasitinka… pasaulyje mėlynųjų…
Kurgi buvome mes? Ir ką darome mes?
Netikraisiais dievais patikėję…