Užeigoje, kurios pavadinimo nepastebėjo, vakarieniavo grupelė žurnaliūgų. Jie žinojo, kad iki uždarymo likę ne mažiau, kaip pora valandų, todėl pliurpė ir siurbčiojo sau ramiai, neskubėdami. Vienas iš jų, vardu Tomas O Gal Petras, staiga pertraukė kolegą ir, ištraukęs iš burnos kramtomąją gumą bei prilipdęs ją prie puodelio su atšalusios kavos likučiais, rėžė tokią kalbą:
… ir stebėti jį reikėjo nuolat, ir arkliai jį buvo bepasiveją, ir draugiški žvilgsniai jam atrodė pikti, ir baimės kupinose dienose jis negalėjo savęs suvokti…
Pabaigti savo tirados nesuspėjo, nes jį nutraukė kolega, patapšnodamas per petį.
-To dar betrūko, ar ir kalbėti jau man neleisi, žmogau, – pyktelėjo kalbos sakytojas. Bet staiga jų dėmesys nukrypo į padavėjų būrelį. Šie sukišę galvas kažką aiškinosi prie prekystalio. Keisčiausiai atrodė vienas jaunas vyrukas su prikyšte: jo kojos buvo moteriškos, o krūtinė ne vyriškai atsikišus. Jie visi išsiskirstė prie skirtingų stalelių kažką pranešti klientams. Prie žurnalistų kaip tik prisiartino moteriškasis padavėjas ir prislopintu balsu tepratarė:
-Paskubėkite, ponai.
Mūsų plunksnos broliai nevalingai linktelėjo ir per daug nereaguodami toliau sau tęsė lėkštoką diskusiją apie skandalo reikšmę žiniasklaidoje. Maždaug po ketvirčio valandos jie jau sėdėjo užeigoje vieni (neskaitant padavėjų), nė nepajutę, kaip greitai ji ištuštėjo. Rodos trinktelėjo kasos aparatas, o vienam padavėjui iškrito peilis, tarsi jį kas būtų išmušęs iš rankų, ir terkštelėjo žemėn. Dar po kelių minučių nebeliko nei užeigos, nei padavėjų – tik išsižiojusių žurnalistų būrelis.
Dar po kiek laiko atėjo Armagedonas ir padarė galą žiniasklaidai.