kryžkelėje..

sunkūs kryžkelės akmenys,
nugrimzdę į meditaciją,
apsisprendimo paslaptis
slepia tylėjimo akcija.

rodyklės, vėliavos, gairės
sumintos kelkraščio dulkėse…
tik varnas kranksėdamas dairosi
ir šiepiasi: „Na, kur pasuksi?”

delnai spaudžia šlapią smėlį –
o, rodės, nešiausi auksą…
it žvėris abejonė prisėlinusi
įtikinėja: „Judėti – uždrausta!”

Staiga – strazdanotas vaikis
ant akmens užšokęs pamoja…
ir kaip rūkas vėjyje sklaidosi
kryžių
        ir kryžkelių
                      filosofija…