Rašyk
Eilės (72023)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10315)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kančia. Kas ji, sesute, mano brangi? Ar sergu aš kafka, kad ir manyje viena dalis nori vienatvės, o kita, kurią aš kažkodėl laikau akla, stumia mane siekti socialinių siekinių? Esu girdėjęs kažką apie kolektyvinę sąmonę, bet šiuo metu tai nesvarbu.
Aš vienas. Vadinasi viena mano dalis tikrai patenkinta. Esu susigūžęs  kambario kamputyje. Ką man tuo nori pasakyti mano kūnas? Neklausiu aš jo, aš kenčiu. Tiesiog kenčiu.  Būni ir kenti. Išmokau nebebėgti nuo šių man nesuprantamų dalykų. Tapau per daug protingas, kad apgaučiau save, jog visa ta veikla, kuria užsiima žmonės yra būtent tai, ką turėčiau daryti ir  aš. Ne, nenoriu pasakyti, jog mano paskirtis kentėti, noriu pasakyti, kad aš būtent dėl to ir kenčiu, kad esu ant tiek durnas, jog užsiimu veiklomis, kurias daro kiti. Juk čia kančioje kuomet esu nuogas prieš save aš puikiai matau, kad visi tie užsiėmimai man yra savęs prievartavimas. Mano norai visai kitokie, bet apie juos nedrįstu galvoti. Galvodamas apie juos aš kažkaip nepastebimai sau vėl pradedu daryti tai, kas aš nesu, t. y. tai, ką daro kiti. Tada vėl kamputis ir vėl kančia. Daugybę kartų bandžiau apčiuopti tą momentą, kuris mano svetimus pasauliui norus transformuoja į veiksmus, kurie svetimi jau yra man, bet dar nepavyko. Man daug kas sako „neprievartauk savęs“, šitiems pasiūlymams aš nepasiduosiu. Žinau, kad tie žmonės nori iš manęs atimti mane ir pasidaryti sau patogų. O juk prievartaudamas save aš kaip tik save ir turiu. Turtą, kuris anot vieno nukryžiuotojo yra vertesnis už visą pasaulį. O iš kitos pusės, ir dėl ko gi aš save prievartauju, ar tik ne dėl minėtojo kafkiškojo sindromo? Kažkodėl aš pats sau neleidžiu būti savimi. Bet kaip galiu leisti, jei aš esu ne tik norintis būti savimi, bet ir norintis būti ne „aš“, o „mes“, „mes“, kuriame tikrojo „aš“ nebėra. Vienas savižudis sakė, kad tikslas ir yra išlikti „aš“ būnant tuo pačiu metu  ir „mes“. Aš savižudžius labai gerbiu. Jie yra tie, kurie tapo daugiau nei tik instinktai. Bet šis, šis man atrodo savo nepavykusiu bandymu nusižudyti kaip tik ir paneigė savo posakį. Tikiuosi su juo niekada nebesusitikti. Jis man nepatiko. Po truputį įsijungta muzika ir šio teksto rašymas kelia mane iš kančios į kažkokią kitą narkotizuotą būseną. Nesu tikras ar jos noriu. Nesu tikras ar noriu būti netikras. Kad ir kaip būtų, aš tik nuo manęs nepriklausomų transformacijų interpretatorius. Tenka pripažinti - pasaulis laimėjo. Jiems pavyko padaryti, kad aš kenkčiau pats sau. Kaip jie tai padarė ir kaip aš tai pradedu daryti, šito irgi neapčiuopiu. Bet norėčiau, kad man tai nebūtų svarbu. Kad visi šie dalykai būtų anapus mano suvokimo ribų, nes išgryninta ir be jokių priemaišų  kančia, vienatvė ir tyla, visos jos lupa nuo tavęs tai, kas nesi tu.
Būsena šita išties įdomi. Ji tarsi nei ėjimas į kažkur, nei stovėjimas. Nei siekimas kažko, nei nieko nesiekimas arba nieko siekimas. Prakeiksmas? Psichotroninis ginklas? Astralinės būtybės? Pilnai gali būti. Juk aš atsisakydamas normalių žmonių laimės tampu potencialiu pavojumi visiems, kurie gyvena manipuliuodami žmonėmis, verčiant juos siekti turtų, valdžios, sakramentų, pripažinimo ir kitų žaidimų emocijomis. To siekiančiuosius aš galiu pavadinti vieninteliu žodžiu – kvailiai. Ne dėl to, kad juos laikyčiau kvailais, o dėl to, kad jie tokiais tampa siekdami to, dėl ko paskui su kiekviena artėjančia senatvės minute gailisi. Bet gailisi tik nuo tada, kai susipranta kad senatvė jau čia pat. O tai kaip tyčia ir būna ženklas, kad greit iš gyvenimo kambario teks išeiti. Ir kaip tu gali jaustis iš jo išeidamas ir matydamas, kad viskas ką veikei, tai žaidei su kambario viduryje padėtomis kaladėlėmis? O juk kambaryje yra ir durys... Dar keisčiau yra tai, o gal visai ir nekeista, bet išeinantieji pradeda pavydėti kenčiantiesiems tame kampe, kuriame esu aš. Atrodo, kad jie pradeda suprasti kampo vertę. Bet užteks apie juos. Kiekvienas gauna ko nusipelnęs. Ir nors mums būdinga manyti, kad mums kažkodėl tai turėtų būti padaryta menka išimtis egzistencijos atžvilgiu, bet tiek aš, tiek kiti esantys kampe patvirtins, kad tikrai nebus kitaip. Kodėl? Mes čia jau ne pirmą kartą. Tiesą pasakius todėl mes ir neužsiminėjam tom visom kaladėlėse pavaizduotom nesąmonėm. Kažkuri tai mūsų beformė, bet giliai esanti dalis kone nuolatos mums apie tai signalizuoja. Ir ne tik signalizuoja. Žinodama, kad esame kvaili kaip kad pirmą kartą gimę, ji dar įsigudrina padaryti taip, kad mes žaisdami kaladėlėmis nepatirtume to džiaugsmo, kurį patiria gyvenimo naujokai.
Esant tokiai situacijai, ar turiu aš čia kokį pasirinkimą? Ar nėra didžiausias prakeiksmas, kuomet netenkina niekas iš to kas yra, o kur ieškoti to ko reikia ir kas tenkintų - nežinai. Dėl to ir klūpiu aš šitame kamputyje. Geriau čia kentėti ir tapti kančia nei imant kaladėlę į rankas jausti netikrumą, apsimetinėjimą ir savęs prievartavimą.
Kiek didi kančia šitame kampe? Jei papasakosiu vistiek niekas išskyrus esančius greta nesupras. Smegenys juk selektyvūs. Kiekvienas iš šio teksto išsitrauks tai, kas atitiks juos pačius. O jei juose tik kaladėlės, tai...
Ką kaladėlių žmonės gali apie mane pasakyti? Depresija? Suicidas? Patirtos traumos? Daugiau jie tikrai nepasakys. Iš kur? Juk toliau kaladėlių jie nemato. O kad mes jau atsižaidėm – jiems suprasti nevalia. Jų psichika neištvertų suvokus, kad viskas ką jie šiame gyvenime turi nuveikti, tai prastumti jį tuščiai. Ir tuštybės įvairovės turi būti tiek, kad ir juose susiformuotų ta dalis, kuri nebeleis jiems kituose gyvenimuose tenkintis gyvūniškais valdžios, šlovės ir kūniškosios laimės siekiais. O jeigu ne, jei tuštybės nepakaks, tuomet ir kitame gyvenime kampo kuriame aš esu – pas juos nebus. O tai kur kas blogiau nei mano padėtis dabar. Truputukas tuštybės iš anksčiau jiems nebeleis patirti maksimalios kaladėlių laimės. Tokiems belieka narkotikai. Jie yra tarpinis kampo ir kaladėlių variantas. Tokios yra Didžiojo ir Vienintelio Architekto taisyklės. Jų apeiti negali niekas, net ir Jis pats.
Kaip atpažinti šiuos skirtingus likimus gyvenančius žmones? Pirmuosius labai nesunku. Jie ne tik tiki nepatikrintais dalykais, bet net ir atsiradus priešingų jų tikėjimui įrodymų, jie savo tikėjimo vistiek nekeičia. Į šią kategoriją įeina visi tikintys evoliucijos teorija be Didžiojo Architekto bei tie, kurie mano, kad Didysis Architektas yra būtent toks, kaip kad jie jį įsivaizduoja.
Antrieji tai tie, kurie jau nebepasitenkina elementariais gyvūnų džiaugsmais (šeima, bendruomenė, hierarchija ir pan.). Antriesiems reikia stipresnių stimuliatorių, nes kaip buvo minėta, dėl nenoro pirmojo gyvenimo paleisti vėjais, jie vėjais turi leisti ir antrąjį, bet jau kitaip veikiant malonumo pojūčiui. O tai jau didis pralaimėjimas žinant, kad gyvenimų skaičius yra ribotas.
O kaip atpažinti trečiuosius? Jei esate pirmieji, jūs jų neatpažinsite. Juk sakiau, kad pirmieji gyvena kambaryje, kuriame nėra kampų. Čia tretieji tik retai eidami iš kampo į kampą cukraus, prasilenkia pro žaidžiančiuosius kaladėlėmis. O žaidžiantieji visus kas nežaidžia laiko nenormaliais. Tad jei pamatysite visiškai apatišką jūsų vertinamai veiklai žmogų – didelė tikimybė, kad tai trečiasis.
Antrieji su trečiaisiais dažniausiai susitinka įvairiose gydymo įstaigose, į kurias antrieji papuola dėl psichinio išsekimo kaip  aštrių dirgiklių siekimo pasekmės, o trečiuosius čia uždaro pirmieji, nes kaip taisyklė, gydytojai beveik visada būna būtent pirmieji.
Kai esi jau gyvenęs tiek, kad kambaryje yra atsiradę kampai, tau nebesunku matyti kas yra kas. Net žinai vietas ir valandas kas kur pasirodo. Bet nuo to tau nei kiek ne geriau. Tavo tikslas nebėra matyti matomus dalykus. Todėl iš jų ne tik nebėra jokios naudos, bet jie ir gaišina. Kampo ir kančios tikslas yra pamatyti nematomą. O nematomas yra nematomu tik dėl to, kad jis nejuda. Štai čia visi taškai ir susidėlioja. Kančia tave daro apatišku viskam. O būnant  apatišku, sąmonė juda vis mažiau ir mažiau. Ji tampa tarsi atspari kaladėlių judėjimui ir provokavimui reaguoti į jas. Taip tu artėji prie susitikimo su namo raktininku, kuris atrakina duris tik į vieną pusę. Tai vienintelis kelias. Tą prieš kelis tūkstančius metų pirmiesiems sakė ir pats raktininkas. Bet pirmieji yra pirmieji. Jie jo žodžius pritempė prie kaladėlių, patį Jį nukryžiavo, ir sėkmingai kaladėlėmis žaidžia iki šiol manydami, kad jei žaisi jomis pagal tam laikmečiui būdingas taisykles, Raktininkas kurį jie nužudė, jiems padės. Bet tokia iliuzija nėra blogai. Iš tiesų planas būtent toks ir buvo. Kuo daugiau tuštybės, tuo greičiau grūdai supras esantys grūdais.
Bet visa tai žinant mane neramina vienas klausimas. Man nesunku papasakoti tai kaip viskas atrodo iš kampo. Bet bėda ta, kad kampe nėra laikrodžio rodančio kaip mažėja judėjimas. Norisi tikėti, kad neužilgo šalia įprastų sekundžių, minučių ir valandų rodyklių atsiras ir judėjimo rodyklė. Nujaučiu, kad čia gali būti visokių rizikų. Bet užteks jau. Rašymas irgi judėjimas, o man reikia sustoti.
2015-10-09 18:35
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą