Be lyrikos

Man lyrika nelimpa nei prie pirštų,
Nei prie liežuvio, anei prie širdies.
Geriau aštri eilutė iš peties
Kirviu į kaktą užsimojus kirstų.

Aš atsijungiu. Nieko neįspėju.
Taip pilka - net nepasijudini.
Velniam rašyti aie rudenį,
Kai ir be to toks trūkumas idėjų?

Aš rolę melancholiko išmokau
Po stogu pasislėpęs nuo lietaus,
Sprogdinamas vienatvės iš vidaus,
Kai ant asfalto aš per langą šokau.

Kada viriau pasiutusią arbatą,
Verkiau su šunimi ir girtavau.
Triskart sulytoj trasoj apvirtau.
Dabar pradėsiu naują smagų ratą.