Per tavo dovanotą rudenį einu,
Per čežančius po kojomis lapus...
Jame tiek saulės, grožio ir spalvų.
Jame ir tu, todėl jis - nuostabus!
Per tavo dovanotą rudenį einu.
Renku į puokštę ne lapus - po žodį
Ir po akimirką, kai esame kartu.
Man visa tai - didžiausias lobis.
Per tavo dovanotą rudenį einu...
Taip noriu, kad jis niekad nesibaigtų
Ir kad nuo meilės ir gamtos spalvų
Apsvaigčiau aš ir tu apsvaigtum...